Golgota
Calvary
Režisierius: Johnas Michaelas McDonaghas. Vaidina: Brendan Gleeson, Chris O‘Dowd, Kelly Reilly, Aidan Gillen, Dylan Moran, David Wilmot
Ką sakai kunigui, kurį planuoji nušauti iš arti paleidęs kulką šiam į kaktą? Žinoma, kad „melskis“. Pusiau „Tėvas Tedas“, pusiau Tarantino, Johnas Michaelas McDonaghas, mums jau pažįstamas iš savo entuziastingai festivaliuose sutikto 2011 metų darbo „Sargybinis“ (Guard), grįžta į didžiuosius ekranus su šia aštriai juokinga juodąja komedija. Ko tikėtis? Fatalizmo, pakaruokliško humoro ir kieto vyruko stiliaus bravūros, po kuria slepiasi karštai plakanti širdis ir kvestionuojantis protas.
Galingasis Brendanas Gleesonas (dviejų durų spintą primenančio stoto vyras su, regis, šiaurės vėjų nugairintu veidu) šioje juostoje vaidina tėvą Džeimsą, gerąjį kunigą. Filmas prasideda nuo biblijinio masto netikėtumo, kai tėvo Džeimso klausykloje nežinomas vyriškis detaliai pasipasakoja apie seksualinę traumą, patirtą vaikystėje – jam būnant septynerių, jį išprievartavo kunigas. Tiesa, šis kunigas jau miręs ir neturi nieko bendro su tėvu Džeimsu, tačiau vyriškis nusprendžia, kad už tą nuodėmę atsakyti turi būtent jis. Paslaptingasis balsas prie klausyklos langelio duoda tėvui Džeimsui septynias dienas susitvarkyti visus reikalus, nes kitą sekmadienį pažada jį nužudyti. „Sekmadienį nužudyti kunigą. Bus smagu“, - taria paslaptingasis.
Taip prasideda tėvo Džeimso bandymas susiaurinti įtariamųjų sąrašą, tačiau šioms pastangoms kelią stoja jo paties geraširdiškas būdas. Tiesa, nesitikėkite kunigiško Puaro. Tai suktesnis, tamsesnis ir makabriškesnis reikalas. McDonaghas (kurio brolis Martinas parašė ir režisavo juostas „Reikalai Briugėje“ (In Bruges) ir „7 psichopatai“ (Seven Psychopats)) pasirinko puikiausių Airijos aktorių ansamblį ir davė jiems vaidinti tikrąja to žodžio prasme išprotėjusius parapijiečius. Bet kuris iš jų gali būti kaltininkas. Gal tai kokaino apsiuostęs ciniškas vietos gydytojas (Aidanas Gillenas)? Intelekto nesužalotas rasistas mėsininkas (Chrisas O’Dowdas)? Jo paleistuvė žmona (Orla O‘Rourke), be jokios gėdos pasakojanti tėvui Džeimsui apie susitikimus su meilužiu (Issachu de Bankole)? Tokioje keistuolių, kurių tarpe tyčiojimasis iš dvasininkijos yra kone sporto šaka, kompanijoje garantuotas ne vienas meistriškos komedijos epizodas. Pats nuostabiausias iš jų yra Dylanas Moranas, vaidinantis vyriškį, kuris galėtų būti parduotuvės savininko iš TV serialo „Juodosios knygos“ (Black Books) piktasis brolis dvynys: toks pats alkoholikas, nepraustaburnis ir niekinantis pats save, o kartu tiesiog nepadoriai turtingas.
Tačiau ši juosta nepadovanos tiek kvatojimo pilnų akimirkų, kaip „Sargybinis“ (būtent tai labiausiai ir nuvylė laukusius šios juostos ir maniusius, kad žino, kokia ji bus). Žinoma, „Golgota“ turi savų trūkumų – sužavi ir prajuokina ne visi veikėjai, o ir pats veiksmas vietomis yra kiek problemiškas. Atvykus trapiai ir įžvalgiai Džeimso dukrai Fionai, šis yra priverstas pagaliau pažvelgti į akis savo neišvengiamai artėjančiai mirčiai, o atmosfera įgauna dar labiau dramatišką, net tragišką atspalvį, kuris priverčia pasimesti ir sutrikti – žiūrovas staiga nebežino kaip reaguoti ir ima slapta jausti kaltę, jei nori kažkurioje vietoje nusijuokti, nežinodamas, ar tai pridera ar ne. „Manau, mes per daug kalbame apie nuodėmes ir per mažai apie dorybes“, - juostoje sako tėvas Džeimsas, o ir mes šiais žodžiais norime nuraminti žiūrovą.
Siurrealus, akinamai juodas režisieriaus humoras yra suprantamas ir priimtinas ne visiems, ypatingai tada, kai jo šviesoje yra užduodami didieji klausimai. Kokia viso ko prasmė? Ar ji apskritai egzistuoja? Kodėl Dievas sukuria serijinį žudiką? Gali būti, kad tai kai kuriems žiūrovams gali pasirodyti per tamsu. Visiems kitiems sakome – patogiai įsitaisykite ir mėgaukitės. Kepures nukelti reikia jau vien prieš Gleesoną, kuris kuria vieną iš geriausių – bent jau autentiškiausių ir pilnakraujiškiausių – savo karjeros vaidmenų.
Tebūnie ši juosta nepatogiai ištrina ribas tarp komedijos ir tragedijos, o jos intriga „kas kaltas“ taip ir nepasiekia hičkokiškų aukštumų, tačiau McDonaghas tiesiog nepriekaištingai atskleidžia mums tėvo Džeimso problemas, kartu nagrinėdamas perdėtą mūsų sardoniškos ir medijuotos kultūros objektyvumą ir empatijos impotenciją. Visuomenė iki gyvuonies sukritikuojama vienu kadru: tėvas Džeimsas stebi su draugu besikalbantį jaunuolį, alkūnėmis atsirėmusį į karstą ir nė nesusimąstantį, kad tas dangtis skiria jį ir kadaise jo mylėto žmogaus kaulus.
