Išankstiniais Statistikos departamento duomenimis, trečią 2016 metų ketvirtį šalies BVP padidėjo 1,6 proc., palyginti su tuo pačiu 2015 metų laikotarpiu. Lietuvos ekonomika toliau išlieka kuklaus augimo zonoje, o tai vis dar yra tam tikras pasiekimas sudėtingomis tarptautinėmis sąlygomis. Kita vertus, didesnės BVP kilimo spartos pasigendame todėl, kad ji garantuotų, jog šalies gyventojų pajamos greičiau artėtų prie Vakarų Europos šalių standarto.
Šiame kontekste esminės reikšmės įgyja Seimo rinkimus laimėjusių partijų nuostatos verslo konkurencingumo ir investicinio patrauklumo klausimais. Dėl suprantamų priežasčių ikirinkiminėse politinėse batalijose vyravo socialinio saugumo ir pajamų perskirstymo aspektai, tačiau dabar šalies gyventojai taip pat laukia sprendimų, padėsiančių susigrąžinti verslo pasitikėjimą ir apetitą investuoti. Ypač didelį dėmesį reikėtų kreipti į valdančiųjų partijų planus darbo rinkos reguliavimo ir mokesčių reformos srityse. Iš tų idėjų, kurios sklando viešojoje erdvėje dėl Darbo kodekso tobulinimo, pensijų sistemos finansavimo pertvarkymo, sunkoka išskaityti, kaip tai padidins ekonomikos augimo potencialą.
Tuo tarpu atskirų šalies ūkio sektorių plėtros tendencijos yra labai netolygios. Keletą mėnesių iš eilės nedemonstravusi didelio aktyvumo, 2016 metų rugsėjį Lietuvos pramonė „sužibėjo“ – pramonės produkcija palyginamosiomis kainomis buvo 8 proc. (pašalinus darbo dienų skaičiaus įtaką – 7,8 proc.) didesnė nei prieš metus. Deja, sausio-rugsėjo mėnesiais, palyginti su analogišku 2015 metų laikotarpiu, pramonės produkcija ūgtelėjo kur kas kukliau – 2,6 proc. (pašalinus darbo dienų skaičiaus įtaką – 2,4 proc.). Iš esmės šis sektorius augo panašiu tempu kaip ir visas BVP, todėl jo nepavadinsi varomąja šalies ūkio jėga.
Sklandų eksporto perorientavimą iš Rusijos į Europos Sąjungos arba trečiųjų šalių rinkas komplikuoja eksporto kainų mažėjimas. Be to, vasaros mėnesiais mažėjo ir realaus eksporto apimtis. Įspūdingas eksporto į JAV padidėjimas buvo veikiau maloni išimtis nei tendencija. Šį reiškinį galima paaiškinti tuo, kad atsivėrė keliai į JAV lietuviškiems maisto produktams, be to, dolerio atžvilgiu susilpnėjęs euras gerino mūsų prekių konkurencingumą tenykštėje rinkoje.
Kita silpnoji Lietuvos ūkio vieta tebėra vangus investicinis procesas. Ši problema yra aktuali dviem aspektais. Pirma, investicijos yra sudėtinė BVP dalis, todėl jų stoka tiesiogiai lėtina ekonomikos plėtrą. Antra, didesnės investicijos šiandien yra spartesnės BVP plėtros rytoj prielaida, ypač atsižvelgiant į tai, kad Europos Sąjungos finansinė parama po 2020 metų smarkiai sumažės. Kadangi sunkoka pašalinti iš verslo gyvenimo geopolitinį ir globalinį ekonominį neapibrėžtumą, būtina ekonominės politikos priemonėmis skatinti verslą investuoti į technologinį atsinaujinimą, o ten kur racionalu – ir į gamybos plėtrą.
Didesnio susirūpinimo nekelia vidaus rinkos padėtis. Didėjantis vidutinis darbo užmokestis, mažėjantis nedarbo lygis ir optimistiški lūkesčiai lemia nuoseklų vartojimo didėjimą. Visgi šis veiksnys nėra ištašytas uoloje – ateinančiais metais vidaus paklausa reaguos į sparčiau augsiančias kainas. Ypač tai pasakytina apie ne pirmojo būtinumo prekes, kurių paklausos lankstumo kainų atžvilgiu koeficientas yra didesnis nei maisto produktų.
SEB banko analitikai prognozuoja, kad 2016 metais Lietuvos BVP padidės 2,2 proc., 2017 metais augimas paspartės iki 2,5 proc., o 2018 m. plėtra pasieks 3 procentus.
Šaltinis: Bernardinai
