Siaurame garsenybių rate jie buvo priešingi poliai - vėjavaikė blondinė ir santūrus intelektualas. Pastebėję vienas kitą, Merlina Monro (Marilyn Monroe) ir Arturas Mileris (Arthur Miller) tapo artimais žmonėmis, tačiau taip ir nesugebėjo įžvelgti daugiau negu publikos susikurtuosius paveikslus.
„Mes buvome dvi skirtingos visuomenės dalys. Aš ne iškart supratau, kad šalia buvo ne šiaip jausminga, gyvenimą mylinti moteris. Jos esybės gelmėje išliko tamsuma, apie kurią nė neįtariau. Bet aš ją mylėjau. Man atrodė: kad suteiktum viltį, pakanka būti šalia“, - viename iš paskutinių interviu sakė Arturas Mileris. Jis klydo.
Merliną Monro jis pamatė per vieną kviestinį vakarą. Ji buvo apsivilkusi kūną apnuoginančią, kone permatomą suknelę, gėrė saldų putojantį vyną ir daug juokėsi. Vyrai aplink šią aktorę sukosi kaip drugeliai aplink liepsną. Šalia jos stovėjo vyras, buvęs beisbolo žaidėjas Džo DiMadžijas (Joe DiMaggio). Iš raukšlių kaktoje ir kietai sučiauptų lūpų tik kvailys nebūtų supratęs - jis pavargo pavyduliauti. Iš pradžių Mileris į Merliną žiūrėjo susidomėjęs, kaip ornitologas apžiūrinėja reto paukščio plunksnas. O gal ji taps pjesės herojės prototipu? Moteris, kurią nuo vieno meilužio prie kito veda viltis gauti šilumos ir truputį meilės. Moteris, kuri labai myli gyvenimą ir dovanoja džiaugsmą. Tačiau tą vakarą jie pasikeitė vos keliais nereikšmingais sakiniais.
Po skausmingų skyrybų su Dž.DiMadžiju ir pirmųjų nervinių priepuolių Merlina bandė prasiblaškyti - paliko Los Andželą, kuriame, regis, pažįstamas kiekvienas veidas, ir persikraustė į Niujorką. Ir štai - naujas susitikimas su A.Mileriu. Ji, neišsilavinusi mergina, į dramaturgą žiūrėjo „užvertusi galvą“, ištikimai, švelniai, susižavėjusi. Merlina žinojo, kad jis vedęs „tinkamą“ moterį iš „tinkamos“ žydų šeimos. Ji žinojo, kad Arturas turi vaikų. Jis joje įžvelgė potencialą, apie kurį jai anksčiau niekas nekalbėjo. Pulicerio premijos laureatas tikėjo, kad kada nors ši graži moteris peržengs komedinės aktorės amplua ir taps dramos žanro meistre. Jie susitikinėjo kelis mėnesius – A.Mileriui reikėjo laiko, kad galėtų išsiskirti su žmona. Taip, jis pasiryžo skirtis, nes šalia Merlinos išmoko šypsotis, būti nerūpestingu, džiaugtis gyvenimu. 1956-ųjų birželį ji tapo jo teisėta žmona. Šalia Arturo, kuris išsireikalavo pakartotinių jungtuvių pagal visus judėjų papročius, Merlina pagaliau pasijuto protingesnė. Ją traukė menas, ji skaitė pjeses, kiekvienam žurnalistui kartojo, kad nori daugiau - „būti aktore“, o ne koketiška kvaišele figūrą išryškinančia suknele. „Niekas nepasakytų, kad Arturui patinka lengvabūdės blondinės. Iki manęs jis su tokiomis nebendravo“, - sakė ji.
Regis, priešybės turi papildyti viena kitą. Bet Arturas nustebęs pamatė, kad gyventi šalia Merlinos neįmanoma. Buvęs lengvumas ištirpo nesibaigiančiose isterijose. Spaudoje ėmė rodytis ironiškos aukštuomenės gyvenimo apžvalgininkų skiltys - garsus dramaturgas pateko po šviesiaplaukės kvailelės padu ir dabar negali parašyti nė eilutės. Jam prieš akis šmėžavo neišgalvota tragedija: M.Monro patyrė persileidimą, paskui nervinį priepuolį, vis dažniau ant jos grimo staliuko ėmė mėtytis raminamieji. 1960 m. viduryje kuriant filmą „Nepritapėliai“ („Misfits“) pagal paties A.Milerio scenarijų jie jau nepersimetė beveik nė vienu žodžiu. M.Monro pirmą kartą vaidino vaidmenį, kuris iš jos reikalavo visų emocinių išteklių. Kritikai sakė, kad jai tai nesiseka. Ėmė sklisti gandai, kad filmo partnerį Klarką Geiblą (Clark Gable) ji vadina „tėtuku“ ir kiekviena pasitaikiusia proga glaudžiasi prie jo peties. Reikalauja dėmesio. Reikalauja meilės. Kartais dvi valandas vėluoja į filmavimą, kartais neatvyksta visai. Vos pasirodę ekrane, „Nepritapėliai“ patyrė fiasko, o 1961 m. A.Mileris ir M.Monro padavė skyrybų dokumentus. Merlinai ši santuoka buvo ilgiausia, pora kartu gyveno daugiau kaip ketverius metus. Išsiskyrimo priežastis dokumentuose nurodoma kuo banaliausia - neatitiko charakteriai. Atgavęs laisvę, Arturas nustebęs pajuto, kad jam grįžta įkvėpimas.
M.Monro kalbėjo, kad „pasirinkti lengva, kai visi vyrai vienodi“. Arturas ją dažnai vadindavo „liūdniausia mergina pasaulyje“. Dž.DiMadžijas kiekvieną savaitę ant jos kapo siųsdavo gėlių. Kenedžių šeima iki šiol ignoruoja klausimus apie jos mirties detales. „Daugelio vyrų klaida buvo ta, kad naktį jie apkabindavo Merliną, nežinodami, kad rytą praleis su Norma Džin“, - gal sugalvojo vienas iš fantazuotojų biografų, o gal iš tiesų kartą prasitarė ji.
