Sekmadienį, birželio 14-ąją, Lemonto apylinkės lietuvių bendruomenės (LB) valdyba, Lietuvos valstybės konsulatas Čikagoje, Lietuvos Šaulių sąjunga išeivijoje ir PLC organizavo 79-ąsias Sovietų Sąjungos masinio gyventojų trėmimo į Sibirą paminėjimo metines. Prie renginio buvo prijungta Misija Sibiras organizuota pasaulinė akcija: „Ištark. Išgirsk. Išsaugok“. Pranešimus skaitė ir kalbėjo LB Lemonto apylinkės pirmininkė Violeta Valaitytė, LR generalinis konsulas Mantvydas Bekešius ir Šaulių sąjungos išeivijoje vadas Julius Butkus. Prie tremtinių Motinos ir už laisvę kovų vado A.A. Vanago paminklų Pasaulio lietuvių centre atminimo vainikus padėjo V.Valaitytė ir M.Bekešius. Ištremtųjų vardus ir jų likimus susirinkusiems priminė Čikagos lietuvių bendruomenės nariai, Skautų, Šaulių, Lietuvių fondo, Pasaulio lietuvių centro ir LR generalinio konsulato atstovai.
Jau tris mėnesius besitęsianti nė vienos viešos informacijos priemonės nepaaiškinta situacija visą pasaulį vienu metu sustabdė, žmones atskyrė, uždėjo antveidžius, įvarė baimės virusą ir toliau valdo gąsdindami antrąja „ pandemijos“ banga. Tvyrant baimei, nežiniai, laikydami rankose ar pasikabinę pakaklėj, kai kurie ant veido užsidėję popierinę kaukę, atsargiai sėsdami ant kiemelyje per atstumą sustatytų kėdžių, žmonės jautėsi nejaukiai. Juk tai pirmas po trijų mėnesių atskirties ir izoliacijos laisvoje šalyje nevaržomai įpratusių gyventi piliečių išėjimas į atvirą erdvę, kad ir alkūne, bet pirmas pasisveikinimas su pažįstamu, pirmas pasibendravimas, pirma tautinė šventė... Ši susipratusios tautiečių bendruomenės, gyvenančios išeivijoje, akcija verta ne tik didžiulės pagarbos – tai gražus, įkvepiantis pavyzdys visiems, nepaisant tautybės, rasės, religinių pažiūrų, kad pats laikas pabusti, pakelti galvas, kiekvienam prisiminti skaudžią savo tautos praeitį ir niekam neleisti taikyti jokios prievartos prieš žmogų...
Tautos kančių kelias
Renginio vedėja LR konsulato Čikagoje atstovė spaudai Ieva Dilytė – Houghton susirinkusius pakvietė tylos minute pagerbti iš tremties negrįžusius. Šalių sąjungos nariai įnešė vėliavas. Lietuvos trispalvė buvo nulesta ir perrišta juodu kaspinu. Laisvės, stiprybės ir vienybės simboliai suplevėsavo įkaitusiame vasaros vėjyje. Minėjimo dalyviai, vadovaujami operos solistės Nidos Grigalavičiūtės giedojo Lietuvos himną.
Pagrindinį pranešimą pateikė LB Lemonto apylinkės valdybos pirmininkė V. Valaitytė. Į susirinkusius ji kreipėsi aktyvaus visuomenininko išeivijoje a.a. Z.Viskausko eilėmis:
„Tu – mūsų ašara, tu – mūsų skausmas,
Tu – džiaugsmo svaja mintyse .
Vis tiek sugrįšim, vis tiek pareisim,
Jei ne kūnu – tai nors dvasia“.
Pranešėja priminė, kad per 11 prievartos metų iš Lietuvos buvo ištremta apie 140 tūkstančių žmonių. 1940 - 1952 sovietinės okupacijos metais Lietuva neteko 780 922 žmonių – beveik trečdalio šalies gyventojų. Vien pirmosiomis 1941m. birželio 14 –16 trėmimų dienomis buvo represuota 17 500 Lietuvos gyventojų, iš jų beveik pusę sudarė vaikai. Per tą laiką iš mūsų tėvynės buvo ištremta daug to meto politikų, karininkų, policininkų, mokytojų, gydytojų, ūkininkų ir kitų visuomenės veikėjų, tarp kurių ir antrasis Lietuvos Respublikos prezidentas Aleksandras Stulginskis. Gyvuliniuose vagonuose vežami žmonės turėjo iškęsti baisiausius žiaurumus. Pakelėje mirusius tiek suaugusius, tiek vaikus išmesdavo per vagono langus ar išvietei vagone atvertą skylę. Pasmerktieji nebuvo laikomi žmonėmis. „1944-ais – antrosios okupacijos metu vėl atsinaujino persekiojimai, suėmimai ir vežimai, - prisiminimais dalijasi LB Lemonto apylinkės valdybos pirmininkė. – Nors buvau mažutė, bet prisimenu, kaip tėvai neidavo miegoti, pasislėpę stebėdavo žmonių prisodintus sunkvežimius ir bijodavo, ar nepasibels į duris. Prisimenu, kaip buvo išvežta Nijolės Bražėnaitės – Lukšienės mama. Ji gyveno mūsų kaimynystėj, Kaune, Aleksote“.
Susibūrę rezistentai pasitraukė į pogrindį, kūrėsi partizanų būriai. Sovietinė valdžia naudojo specialius NKVD paruoštus veikėjus, liaudyje vadinamus stribais, negailestingai kovai su pogrindininkais. Per pirmuosius pokario metus buvo išžudyta apie 10 tūkst. partizanų ir jų pagalbininkų. Nepaisant visų patirtų sunkumų, tiek tremtyje, tiek tėvynėje, žmonės nepalūžo. „Juos visus: ir tremtinius, ir politinius kalinius palaikė, jėgų ir stiprybės suteikė viltis, tikėjimas sugrįžti į tėvynę, išvysti savo artimuosius, - sakė pranešėja. – Ir tik po Stalino mirties 1953 m. po truputį tremtiniams buvo leista grįžti į Tėvynę. Tie, kas ir sugrįždavo, apie tai viešai niekam nesakė. Sunku jiems buvo susirasti gyvenamą vietą, darbą. Net iki 1988-ųjų birželio 14 d. buvo vengiama kalbėti apie trėmimus ir tremtinius. Suvokus, ką teko išgyventi tremtiniams ir stribų persekiojamiems tėvynėje likusiems tautiečiams, birželio 14 – oji pavadintaVilties ir Gedulo diena“.
Niekas neturi teisės pavergti ir naikinti žmonių
Giliai šaknis įleidusi Lietuvos patriotė V. Valaitytė klausytojams pasakojo, kad 1988 metais birželio 14 - tą Vilniaus senamiestyje, prie A. Mickevičiaus paminklo buvo organizuotas Laisvės lygos protesto mitingas sudrumstė kurtinančią tylą. Tai buvo istorinis įvykis, jo metu pirmą kartą viešai ir atvirai paminėtos tremties metinės ir pagerbtos represijų aukos. Taip žingsnis po žingsnio tauta pakėlė galvą ir žengė išsilaisvinimo link. 1997 m. birželio 15d. LR Seimas oficialiai įteisino birželio 14 - tą kaip Vilties ir Gedulo dieną. Nuo tol lietuviai kasmet gedi trėmimo aukų ir puoselėja viltį, kad daugiau niekada Lietuva neleis pavergti, žeminti ir naikinti savo žmonių.
Kadangi nūdienos situacija, tik pasauliniu mastu, asocijuojasi su ano meto įvykiais Lietuvoje, tai visais įmanomais būdais reikia siekti, (melstis, medituoti, kalbėti, skleisti tiesą ir šviesą, galop protestuoti) kad pasaulyje nugalėtų šviesiosios jėgos - blaivus protas; kad žmonija negali būti valdoma juodojo klano; kad turi būti balansas tarp gėrio ir blogio, tarp tamsos ir šviesos; kad visi žmonės turi teisę rinktis priimti vieną ar kitą sprendimą, susijusį su juo asmeniškai, ir visi turi prigimtinę teisę gyventi nepriklausomi nuo galingesniųjų norų, sumanymų ar primetamų iš aukščiau sprendimų ir žmogui nepriimtinų sąlygų.
Mūsų pareiga išsaugoti tautos istoriją
LR generalinis konsulas M. Bekešius pasidžiaugė karantino uždangą praskleidusiais tautiečiais, įveikusiais baimę ir parodžiusiais pilietiškumą šiuo ypatingu metu. Jis sakė, kad kiekvieno lietuvio pareiga išsaugoti tautos istoriją. „Okupantai siekė sunaikinti lietuvių tautą, ištrinti mūsų praeitį, atimti ateitį. Masinis teroras nubraukė paskutines iliuzijas dėl okupantų valdžios ketinimų. Birželio 14-oji tapo perspėjimu, kad bus siekiama ištrinti visą tarpukario valstybės palikimą ir palaužti bet kokią nepriklausomos Lietuvos viltį. Todėl mes privalome užtikrinti, kad visi žuvę ir nukentėję nuo sovietų represijų būtų įvardinti ir nebūtų pamiršti“, - pilietiškumo akcijos metu kalbėjo konsulas. Jis pakvietė prisijungti prie LR Prezidento Gitano Nusėdos organizuotos pasaulinės virtualios istorinės atminties akcijos: „Išgirsk. Ištark. Išsaugok“ ir perskaityti per 4 000 ištremtųjų pavardžių taip pagerbiant okupacijos, genocido ir sovietmečio represijų aukas. Pradedant LR Prezidentu, jo žmona skaitymai vyko ir internetu, juose dalyvavo ir užsienyje gyvenantys lietuviai. Gedulo ir Vilties dieną skaitymai tęsėsi visą naktį.
Pirmą kartą skambėjo tremtinių pavardės
Skaitinius Lemonte pradėjo praėjusių metų projekto „Misija Sibiras“ dalyvė Marija Čyvaitė. Nuo 2005- ųjų – projekto pradžios – ji buvo trečias žmogus iš Amerikos pakviestas su lietuviais vykti į trėmimo vietas ir atlikti kilnią tautos praeities įamžinimo misiją.
Renginio meninė programa buvo lyriška. Jau tradicija tapo, kad LB Lemonto apylinkės valdybos narė Janina Sučylienė skaito atitinkama proga parašytą eilėraštį, šįkart „Tremtiniams atminti“ ir LB Lemonto apylinkės valdybos narė Roma Lange perskaitė jautrų išeivijos poetės tremtiniams atimti skirtą eilėraštį.
Gaivus vėjelis, ryški saulutė ir visų geros emocijos nors trumpam išsklaidė nežinios, nerimo, baimės dėl rytojaus miglą. Žmonės bandė šypsotis, susėsti arčiau vienas kito, tyloje išklausyti ištremtųjų pavardes, jų likimus, dėkingumo žvilgsniu palydėti pagarbos ir atminties vainikus, akimirkai sustingti nuleidžiant vėliavas ir vėl panirti į užsklęstus pasaulius...
Janina Sučylienė
