Lietuvos nacionalinio muziejaus archeologai atlikdami archeologinius tyrimus Gedimino kalno aikštelėje aptiko keletą mirusiųjų palaikų, skelbia kultūros ministerija. Pagal pirminius duomenis, vienas iš mirusiųjų galimai yra 1863 m. sukilimo vadas Zigmantas Sierakauskas.
Pirmojo archeologinių tyrimų etapo metu, 2017 m. sausio mėnesį, pilnai buvo ištirti du kapai. Juose aptikti keturių mirusių vyrų, palaidotų be karstų, apipiltų kalkėmis, palaikai. Dabar, antrojo tyrimų etapo metu, aptikti keturi griautiniai kapai, kuriuose palaidoti dar septyni mirusieji, iš jų trijuose kapuose buvo palaidota po du. Dauguma užkasti nepagarbiai, su už nugaros surištomis rankomis, apipilti kalkėmis. Viename dvigubame kape aptikta kulka, kitų mirusiųjų kapuose kulkų nerasta. Prie mirusiųjų aptikta aprangos detalių (diržų sagčių, darbužių sagų, keletas smulkių darbužių audinių fragmentų), asmeniniai mirusiųjų daiktai – religinio turinio medalikėliai, medalionai, kryželiai.
Vienas iš mirusiųjų buvo užkastas atskiroje duobėje. Prie jo rastas medalikėlis, o ant dešinės rankos užmautas auksinis žiedas su įrašu vidinėje pusėje: „Zygmund Apolonija 11 Sierpnia / 30 Lipca 1862 r.“. Remiantis istoriniais duomenimis ir archeologinių tyrimų metu rastais radiniais manoma, kad čia buvo palaidotas vienas iš 1863 m. sukilimo vadų Z. Sierakauskas.
„Remdamiesi archeologiniais tyrimais, žinome, kad 1862 m. liepos 30 d. pagal mūsų kalendorių Zigmantas Sierakauskas vedė savo sužadėtinę Apoloniją Dalevską. Turime tiesioginį daiktinį įrodymą archeologų dėka, - sakė kultūros viceministras Renaldas Augustinavičius. - Šimtu procentų turime identifikuoti Zigmanto Sierakausko tapatybę, tada spręsime dėl palaikų perlaidojimo.“
Tiek jis, tiek archeologas Valdas Steponaitis sakė, kad jau antradienio vakarą galėjo konstatuoti, jog šis žiedas priklausė Z. Sierakauskui. „Radom žmogaus asmens kodą“, - žiedo radybas vaizdingai įvardijo R. Augustinavičius.
V. Steponaitis sakė, kad Z. Sierakausko tapatybę dabar bus bandoma patvirtinti antropologiniais tyrimais. Visa antropologinė medžiaga perduota tolimesniam tyrimui į Vilniaus universiteto Medicinos fakulteto Antropologijos katedrą – ten juos tirs antropologai. Jie taip pat atliks ir DNR tyrimus. Jei atsirastų Z. Sierakausko giminaičių, atlikti palaikų identifikavimą pagal DNR būtų lengviau. Atsižvelgiant į mirusiųjų palaidojimo aplinkybes, galima pagrįstai manyti, kad visuose kapuose palaidoti vyrai, kurie mirė smurtine mirtimi.
„Žinome, kad Sierakauskas buvo sužeistas į nugarą, tai kauluose turi matytis. Žinome, kurie žmonės buvo pakarti, kurie - nušauti. Jie buvo slapčia atvežti ant Gedimino kalno ir čia užkasti“, - pasakojo V. Steponaitis.
Minėti tyrimai užtruktų pusmetį. Kada tikimasi perlaidoti Z. Sierakausko ir kitų žuvusiųjų palaikus? „Reikėtų juos perlaidoti valstybės 100-mečio proga. Būtų gražu“, - mano archeologas V. Steponaitis.
1863 m. vasario 1-ąją kilusio sukilimo tikslas buvo atkurti Lenkijos ir Lietuvos valstybę, egzistavusią iki 1772 m. Sukilimo organizatoriai žadėjo lygias teises visiems luomams ir žemę valstiečiams. Lietuvoje sukilėliams vadovavo karininkai, bajorai ir keli kunigai. Sukilėlių prašomas vadovo pareigų ėmėsi ir Z. Sierakauskas.
Z. Sierakauską galima priskirti „raudonųjų“ sukilimo vadų grupei, kurie tikėjo, kad derėtis su carine valdžia nėra prasmės ir išsilaisvinimas galimas tik ginklu. Į Vilnių Z. Sierakauskas kaip Generalinio štabo kapitonas atvyko balandžio 7 d. ir buvo paskirtas sukilėlių vyriausiuoju vadu. Jis siekė surinkti didelę liaudies armiją, vėliau sutelkti latvius ir estus. Vizijų, kaip turėtų atrodyti Lietuva po sukilimo, ar būti kartu su Lenkija, ar ne, būta įvairių, tačiau daugelis sukilėlių pirmiausia suvokė, kad reikia išsilaisvinti iš Rusijos imperijos.
Balandžio viduryje Šėtos-Krekenavos apylinkėse Z. Sierakauskas įrengė didelę stovyklą, kurioje susibūrė per 2 tūkst. kovotojų. Jo vadovaujami sukilėliai pasiekė kelias svarbias pergales ir privertė caro kariuomenę trauktis. Tačiau gegužės 8 d. sukilėlius užpuolus gerokai gausesniam carinės kariuomenės daliniui Z. Sierakauskas buvo sužeistas mūšiuose prie Medeikių (dab. Biržų r.) ir pateko į nelaisvę. Jam paskirta mirties bausmė pakariant. Egzekucija buvo įvykdyta birželio 27 d., viešai, Lukiškių aikštėje.
LR kultūros ministerijos informacija
