Lietuvos Respublikos garbės konsulė Klivlande Ingrida Bublys yra tarptautinio verslo konsultantė, aktyvi išeivijos visuomenės veikėja, kuri nuo pat Nepriklausomybės atkūrimo rūpinosi, kad stiprėtų santykiai tarp Lietuvos ir JAV. Gimusi Šiauliuose, pedagogų Henriko ir Stefanijos Stasų šeimoje, 1944 m. ji su tėvais pasitraukė į Vokietiją, vėliau – į JAV. Nuo 9-erių metų gyvena Klivlande, Ohajo valstijoje. I. Bublys yra baigusi Ursuline moterų koledžą, turi vyrą (JAV kariuomenės atsargos karininkas Romualdas Bublys), penkis vaikus, bei vienuolika anūkų.

Lietuvą JAV reprezentuojanti moteris portalui www.cleveland.com papasakojo apie garbės konsulės pareigas, Lietuvą ir Klivlando lietuvių bendruomenę.

- Kokios yra konsulo pareigos?

- Mes reprezentuojame mūsų šalį įvairiuose čia vykstančiuose renginiuose. Taip pat padedame čia įsikūrusiems verslams ir žmonėms. Mano geografinis regionas yra Ohajus, Indiana ir Kentukis. Mes gauname naujienas apie įvykius Lietuvoje ir naujus įstatymus. Man gali paskambinti žurnalistai ar bet kas kitas. Žmonės atvyksta paklausti, kaip gauti pasą, kaip tapti piliečiu, kas gali pretenduoti į dvigubą pilietybę.

Kartą man paskambino jauna mergina. Ji kalbėdama verkė: „Internetu susipažinau su tokiu vyruku, maniau, kad jis čia turi gražų namą, bet jis turi tik namelį ant ratų. Jis niekur nedirba, nieko neturi. Kaip man pabėgti nuo šios santuokos?“

Kartais man taip pat paskambina ir pasako, kad kalėjime atsidūrė koks nors lietuvis. Daugybė policininkų nežino, kad su lietuvišku vairuotojo pažymėjimu čia atvykus galima važinėti vienerius metus. Aš priklausau JAV konsulatinio korpuso tarybai. Mes siekiame, kad policininkai būtų geriau informuoti.

Buvau pirmoji Lietuvos vyriausybės paskirta garbės konsulė, kai Lietuva tapo nepriklausoma. Dabar Jungtinėse Valstijose Lietuva turi 23 garbės konsulus.

- Kodėl jūsų konsulatas įsikūręs Viloubio priemiestyje, o ne Klivlando centre?

- Daugybė mūsų imigrantų yra įsikūrę priemiesčiuose aplink Mentorą. Taip žmonėms patogiau.

- Kokia yra Klivlando lietuvių bendruomenė?

- Bendruomenę sudaro apie 10 000 lietuvių. Ji labai aktyvi. Mes turime šeštadienines lituanistines mokyklas, kurių produktas esu ir aš pati. Taip pat turime Amerikos lietuvių piliečių klubą (Lithuanian American Citizens Club; East 185th St, Cleveland). Turime savo restoraną „Gintaras“, kurio pavadinimas reiškia mūsų nacionalinį akmenį. Veikia daugybė lietuviškų organizacijų, sporto klubų, netgi tautinių šokių grupė. Turime lietuvišką Šventojo Kazimiero bažnyčią. Vestuvių ir krikšto sakramentai joje vyksta lietuvių kalba, o kiekvieną sekmadienį ir per šventes rengiamos lietuviškos mišios.

- Kaip apsigyvenote Klivlande?

- Gimiau Šiaulių mieste. Mano tėvai buvo mokyklų direktoriai. Man buvo dveji, kai sovietai okupavo Lietuvą. Tėvai pabėgo iš Lietuvos su manimi ir jaunesne seserimi. Mes pėsčiomis pasiekėme Vokietiją ir Amerikos kariuomenės įsteigtą pabėgėlių stovyklą. Vis dar prisimenu ten dalintos kukurūzinės duonos skonį. Dabar niekada jos nebevalgau.

Kai išvykome iš pabėgėlių stovyklos, man buvo šešeri. Mums padėjo vienas kunigas Pitsburge, kuris mus pasikvietė pas save. Tada mano tėvas gavo darbą Niujorko centrinės geležinkelio stoties padalinyje Klivlande. Man buvo devyneri. Vėliau jis tapo prekybininku, o mama įsidarbino dietologe.

- Papasakokite daugiau apie savo karjerą.

- Vienerius metus dirbau „Republic Steel“ kompanijoje (anksčiau – trečia didžiausia plieno pramonės kompanija JAV – red. past.) kaip tyrėja. Tada ištekėjau ir susilaukusi vaiko pasilikau namuose. Vėliau dirbau „Cleveland Magazine“ redakcijoje ir pardavinėjau vietą reklamai, o „Jerome Schmelzer“ reklamos kompanijoje buvau vyriausioji apskaitininkė. Vėliau pati pradėjau verslą su partneriu.

Kai Lietuva tapo nepriklausoma, atidariau kompaniją, kurią pavadinau „Ingrida Bublys International“. Tai verslo plėtros, įmonių sujungimo firma. Mes padedame JAV kompanijoms reklamuotis Baltijos regiono ir aplinkinėse šalyse. Padėjome „Ashley Furniture“ Šiaurės Karolinoje, „Kichler Fixtures“ Klivlande. Padedame žmonėms rasti naujų platintojų savo prekėms ar pradėti verslą.

Taip pat vežuosi žmones į prekybos muges Lietuvoje. Esu suorganizavusi profesorių mainus tarp Kento valstybinio universiteto, kurio menų ir mokslų patariamajai tarybai priklausau, ir Šiaulių universiteto.

Padėjau į Lietuvą įvežti pirmuosius kalakutus. Mes įkūrėme fermą, kurioje naudojamos JAV technologijos.

Mums, lietuviams, reikia daug dirbti, kad išgarsintume savo šalį. Mėgstame sakyti, kad esame mažytė, bet didelė šalis, nes turime labai daug ką pasiūlyti.

- Ar dažnai lankotės Lietuvoje?

- Priklausomai nuo klientų, lankausi tris-penkis kartus per metus. Turiu verslo padalinius Lietuvoje ir Vokietijoje.

- Kokias dar visuomenines pareigas ėjote?

- Buvau Amerikos lietuvių bendruomenės viceprezidentė. Devynerius metus vadovavau Lietuvos kultūros tarybai. Keliavau po valstijas, rengdama meno parodas, pristatančias Lietuvos kultūrą.
Klivlande esu dirbusi Vizituojančių medicinos seserų asociacijos taryboje. Dabar priklausau Tarptautinės bendruomenės tarybai. Esu Ohajo komodorė, gubernatoriaus tarptautinė konsultantė.
Taip pat buvau Klivlando „Rotary“ klubo garbės prezidentė. Kartu su „Rotary“ klubu Lietuvoje organizavau paramos programą. Klubas pradėjo pilietiškumo ugdymo programą Lietuvoje, kad paskatintų žmones aktyviau įsitraukti į rinkimų ir valdžios procesą. Mes tą programą parėmėme kompiuteriais.

- Papasakokite apie savo šeimą.

- Su savo vyru Romu Bubliu susipažinau lietuviškoje „Dainavos“ stovykloje Mičigane. Mes ten siuntėme ir savo vaikus. Jis yra tarnybą baigęs aeronautikos pareigūnas. Neseniai persikraustėme į mažesnį namą Bratenahlio priemiestyje. Du mūsų vaikai gyvena čia, o kiti trys – Čikagoje.

- Ką mėgstate veikti laisvalaikiu?

- Turime sezoninius bilietus į simfoniją, o taip pat mėgstu pasivaikščiojimus. Dažniausiai vaikštinėju ties ežero pakrante Bratenahlyje.

- Kaip bėgant metams keitėsi Klivlando tautinių mažumų situacija?

- Rytų europiečių grupės šiek tiek susitraukė, nes išmirė senesnioji karta. Kalbant apie jaunimą, kai kurie jų yra aktyvūs bendruomenėje, o kai kurie nuo jos atitolo. Tačiau mes vis tiek turime labai ryškias etnines bendruomenes. Vis dar yra daug stiprių etninių bažnyčių, kurios sekmadieniais yra pilnutėlės.

Tautinės mažumos keitėsi dėl naujos migracijos iš Azijos ir kitur. Pasaulis susitraukė, ir mes visi tapome vienuma. Klivlandas yra daugybės tautybių ir kultūrų mozaika, kuri labai praturtina šį miestą.