– Per penkerius metus lietuvių, išvykstančių gyventi į Prancūziją, gerokai sumažėjo. Pavyzdžiui, 2010 metais gyventi į Prancūziją išvyko 618 lietuvių, 2015 metais – 288, t. y. perpus mažiau. Ar kasdieniame gyvenime jaučiate, kad tautiečių greta jūsų mažėja?
– Paryžiuje gyvena per 2 mln. žmonių, tad labai retai sutinki gatvėje lietuvį. Dažniausiai sutinkame lietuvių turistus, nes čia gyvenantys lietuviai labai asimiliuojasi su aplinka, tad juos įmanoma atpažinti nebent pagal akcentą. Prancūzija niekada nebuvo ypatingas lietuvių traukos taškas – galbūt dėl prancūzų kalbos barjero, brangaus pragyvenimo ir sunkumų rasti darbą bei gyvenamąją vietą. Nuo pat pirmųjų dienų gyvendama Paryžiuje dalyvauju Prancūzijos lietuvių bendruomenės veikloje, tad turiu galimybę susipažinti su daugeliu čia atvykusių tautiečių. Kiekvienais metais atsiranda naujų veidų, tačiau niekada nepastebėjau, kad lietuvių, bent jau bendruomenės gyvenime, būtų sumažėję.
– „Brexit“ buvo puikus pavyzdys, kaip politikų retorika imigracijos tema pakursto nesantaiką tarp vietinių gyventojų ir imigrantų. Ar Prancūzijos visuomenėje pastebite nacionalistinių pažiūrų apraiškų? Ar susiduriate su kokia nors diskriminacija kasdieniame arba viešajame gyvenime?
– Prancūzijoje užsieniečiams daug sunkiau yra įsidarbinti ir susirasti būstą nei prancūzams. Bet nemanau, kad čia yra diskriminacijos. Manau, kad užsieniečiai Lietuvoje susiduria su tokiomis pačiomis problemomis. Apskritai Prancūzija yra tikrai laisva šalis, siekianti žmonių lygybės, nesvarbu, kokios jie rasės, tautybės ar seksualinės pakraipos būtų, tačiau visuomet atsiranda tokių piliečių, kurie nori visiems įskiepyti savo tiesas.
– Prancūzai stereotipiškai vaizduojami kaip tauta, išaukštinanti savo kalbą ir nesivarginanti mokytis užsienio kalbų. Kaip vertintumėte kalbos barjerą šioje šalyje? Ar imigrantai privalo ją mokėti, kad susirastų darbą?
– Atvykstant čia privalu mokėti prancūzų kalbą – be jos nė žingsnio. Prancūzijoje beveik nė karto nepanaudojau savo anglų kalbos žinių, nebent turistams aiškindama, kaip rasti kelią iki kokio nors muziejaus. Nuo pirmų dienų teko iš karto bendrauti prancūziškai, bet taip labai greitai padariau didelę kalbos pažangą. Akivaizdu, kad ieškant net ir lengvo trumpalaikio darbo, kuriame iš pirmo žvilgsnio nereikėtų daug bendrauti, aukštas prancūzų kalbos lygis vis tiek būtų privalomas.
– Prancūzijos lietuvių bendruomenės pirmininkė Emilija Pundziūtė-Gallois nurodo, kad šioje šalyje yra nemažai lietuvių studentų, ypač menininkų. Kas lemia jų trauką šios šalies kryptimi?
– Paryžius yra vienas populiariausių „Erasmus“ mainų programos miestų, tad čia visuomet atvyksta daug studentų. Prancūzija, kaip žinoma, yra tikra menininkų meka. Lietuvos menininkų – taip pat. Antai čia gyvena pianistė Mūza Rubackytė ir Nacionalinės premijos laureatas rašytojas Valdas Papievis. Kadangi lietuvių čia ne tiek daug, o menininkai vieni kitus pažįsta, galiu pasakyti, kad čia nuolatos reguliariai atvyksta muzikų, dailininkų, rašytojų ir kitų specialybių atstovų. Manau, kad jie čia ieško to laisvės pojūčio ir, žinoma, semiasi įkvėpimo, kuris tokioje gražioje šalyje slypi visur.
– Lietuvių persikėlimo į Prancūziją ištakos siekia senus laikus. Pirmieji lietuviai šioje šalyje pradėjo kurtis po pralaimėto 1831 metų sukilimo. Po 1863 metų sukilimo lietuvių pabėgėlių Prancūzijoje dar labiau pagausėjo. Tarpukariu šioje šalyje mokėsi nemažai lietuvių, vėliau tapusių žymiais mokslininkais, menininkais, valstybės veikėjais. Įvairiais keliais lietuviai Prancūziją pasiekė ir po Antrojo pasaulinio karo, 1946 metais. Turint omenyje visus lietuvių emigracijos etapus, atrodytų, šalyje turėtų būti tvirta, senbuviais pagrįsta lietuvių bendruomenė.
– Mano ryšys su lietuvių bendruomene yra labai glaudus. Jos veikloje ir kas mėnesį rengiamuose susitikimuose dalyvauju nuo pat atvykimo į Paryžių 2012 metais. Bendruomenėje esu surengusi koncertą per tradicinį Vasario 16-osios minėjimą Paryžiuje, į kurį kasmet atvažiuoja būrys lietuvių iš visos Prancūzijos, taip pat – iš Liuksemburgo ir Belgijos. Bendruomenės pagrindas iš tiesų yra senbuviai, tačiau malonu, kad kiekvienais metais atsiranda vis naujų imigravusių lietuvių, kurie prisideda prie tautiečių. Galiu pasidžiaugti lietuvių aktyvumu bendruomenės veikloje bei lituanistine mokykla, kurios rengiamose lietuvių kalbos bei katekizmo pamokose yra mokomi vaikai, gimę mišriose lietuvių ir prancūzų šeimose. Kai atvykau į Paryžių, šiame mieste nepažinojau beveik nieko, ir lietuvių bendruomenės nariai tapo mano pirmaisiais draugais. Tai buvo labai svarbu psichologiškai. Tėvynainiai ir dabartinė bendruomenės pirmininkė E. Pundziūtė-Gallois man labai nuoširdžiai padėjo pirmaisiais gyvenimo Prancūzijoje mėnesiais ir davė puikių gyvenimiškų patarimų.
– Kokius darbus lietuviai daugiausia dirba Prancūzijoje? Ar vyrauja aukštos kvalifikacijos nereikalaujantys darbai, o gal priešingai?
– Lietuviai Prancūzijoje daugiausia dirba aukštos kvalifikacijos reikalaujančius darbus. Žinoma, studentai, norėdami užsidirbti studijoms ar pragyvenimui, kuris čia tebėra vienas brangiausių Europoje, įsidarbina kavinėse ar restoranuose, tačiau dažniausiai tai laikinas darbas. Iš profesijų tikriausiai pirmiausia nurodyčiau telekomunikacijas, farmaciją, informatiką, vertėjavimą ar net pedagogiką ir, žinoma, menininkų kūrybinį darbą.
– Papasakokite, kaip Jus keliai atvedė į Prancūziją. Kiek laiko prireikė, kad jaustumėtės įsiliejusi į vietos gyvenimą?
– Prancūzijoje gyvenu ir mokausi nuo 2012 metų. Atvažiavau čia baigusi Nacionalinę Mikalojaus Konstantino Čiurlionio menų mokyklą. Visuomet norėjau gyventi Paryžiuje, tad atvykau siekdama savo svajonės. Pradėjau mokytis konservatorijoje, o vėliau ir studijuoti muzikologiją Sorbonos universitete. Manau, visus, susijusius su menu, kaip ir mane, keliai visuomet anksčiau ar vėliau bent trumpam atveda į Paryžių. Atvykusi čia jau buvau pramokusi prancūzų kalbą, tačiau labiausiai įsiliejusi į visuomenę pasijutau tikriausiai praėjus metams, kai pradėjau laisvai kalbėti prancūziškai ir kai ėmė plėstis draugų bei kolegų profesinis ratas. Tam Prancūzijoje tikrai reikia laiko. Prancūzijoje užsieniečiams daug sunkiau yra įsidarbinti ir susirasti būstą nei prancūzams.
– Jei reikėtų įvardyti pagrindinius gyvenimiškus dalykus, kurių išmokote gyvendama Prancūzijoje, kas tai būtų?
– Jau pirmomis dienomis Paryžius man tapo tikra gyvenimo mokykla. Atvažiavau čia devyniolikos metų, vedama svajonės, ir tuo metu dar tikrai neįsivaizdavau, kaip šis miestas mane pakeis. Manau, kad kiekvienam žmogui labai naudinga išgyventi tokias bėdas ir vargus, su kuriais tenka susidurti kitoje šalyje. Išmokau nepasiduoti, kai man šimtus kartų sakė „ne“. Miestas mane išlaisvino, įkvėpė drąsos, įskiepijo pasitikėjimą savimi. Taip pat įgijau daug biurokratinės patirties, nes čia nuolat reikia pildyti dokumentus – net nuomojantis būstą reikia pristatyti tiek dokumentų, kad ir paprasti dalykai kartais atrodo sunkiai įveikiami. Žinau, kad Lietuvoje nebūčiau turėjusi tiek problemų, tačiau gyvenimas čia sustiprino mane kaip asmenybę, juk žmogus tik patyręs sunkumų tampa stiprus ir įgauna patirties. Tad galiu drąsiai sakyti, kad ši patirtis yra neįkainojama, ir džiaugiuosi kiekviena čia praleista diena.
– Ar planuojate kada nors grįžti į Lietuvą?
– Dar vienas dalykas, kurio išmokau gyvendama čia, tai susikoncentruoti esamajame laike. Labai sunku pasakyti, kaip viskas gali pasisukti ateityje. Vis dėlto esu įsitikinusi, kad Lietuvai yra labai svarbūs ne tik tie žmonės, kurie grįžta į tėvynę, tačiau ir tie, kurie pasilieka svečiose šalyse ir skleidžia Lietuvos vardą pasaulyje. Juk kiekvienas esame savo šalies ambasadorius. Visuomet labai džiaugiuosi, kai žmonės, sužinoję, kad esu lietuvė, pradeda klausinėti apie mano šalį, domėtis jos istorija ir planuoti kelionę į Baltijos šalis – jos daugeliui dar neatrastas kraštas. Tik išvažiavusi pasijutau esanti tikra lietuvė ir didžiuojuosi galėdama garsinti savo šalį, džiaugiuosi galėdama dalytis patirtimi, todėl kasmet dalyvauju Lietuvos muzikų rėmimo fondo organizuojamuose renginiuose, taip pat rašau straipsnius apie Prancūzijos kultūrinį gyvenimą muzikos ir meno žurnalui „Muzikos barai“, o nuo 2016 metų tapau pirmąja lietuvių tautybės Tarptautinės Prancūzijos muzikos žurnalistų asociacijos nare.
