Režisavo: François Ozon. Vaidina: Pierre Niney, Paula Beer, Ernst Stötzner, Marie Gruber, Johann von Bülow
Nedaug yra tokių kino režisierių, apie kurių kiekvieną naują darbą galima pasakyti, kad tai yra geriausias jų kūrinys – o štai François Ozonas yra būtent toks. Faktiškai kiekvienas naujas šio nepaprastai produktyvaus režisieriaus filmas yra geresnis už ankstesnius. Tai reiškia du dalykus: pirma – Ozonas išlaiko aukštą kokybę, antra – jis nenustoja progresuoti. O tai sugeba vos vienas kitas kino kūrėjas. Kiekvienas Ozono filmas – staigmena žanro prasme. Režisierius nėra linkęs kartotis, nors visada išlaiko savitą braižą.
Šįkart jis imasi dar nebandyto istorinės karinės dramos žanro ir nepriekaištingai su juo susitvarko. 1919-ieji, Kvedlinburgas. Europa pamažu ir sunkiai bando atsigauti po I pasaulinio karo, tačiau karo paliktos žaizdos gyja labai lėtai. Jauna vokietė Ana (Paula Beer) lanko savo sužadėtinio Franco (Antonas von Lucke), taip ir nesugrįžusio iš fronto, kapą. Ilgainiui Ana pastebi, kad čia taip pat ateina iki šiol nematytas, nepažįstamas jaunas vyras. Netrunka paaiškėti, kad atvykėlis – prancūzas, o tokių karą pralaimėjusioje ir daug netekčių patyrusioje Vokietijoje niekas išskėstomis rankomis nelaukia – tai visiškai aiškiai parodo Anos uošviu turėjęs tapti gydytojas Hansas Hofmeisteris (Ernstas Strötzneris), be ceremonijų išvydamas jaunuolį lauk. Vis dėlto, smalsumas nugali, ir Ana, įkalbėta „beveik“ anytos Magdos (Marie Gruber), pakviečia jaunąjį prancūzą į svečius. Adriano (Pierre Ninney) pasakojimas, prisiminimų apie Francą nuotrupos, nors ir aplaistytos ašaromis ir sielvartu, tampa lyg balzamu Hofmeisteriams ir Anai. Pamažu nyksta išankstinis priešiškas gydytojo nusistatymas, o jautrus jaunuolis po truputį vis labiau atsiveria. Juos visus vienija skausmas ir Franco – sūnaus, sužadėtinio, draugo – netektis. Tačiau Adrianą slegia ne tik tai – ant jo širdies guli sunki paslaptis, ir jis privalo surasti jėgų ją atskleisti.
Juosta „Francas“ pastatyta pagal 1930-ųjų Maurice‘o Rostand pjesę (kadangi pavadinimas išduoda Adriano paslaptį, jo čia neminėsime). Pjesę dar 1932-aisiais į kino ekraną yra perkėlęs Holivude dirbęs vokiečių režisierius Ernstas Lubitschas, tačiau „Francas“ nėra jo „Broken Lullaby“ perdirbinys. Ozonas perdėliojo akcentus ir gerokai išplėtė pasakojimą. Pasirinktas nespalvotas formatas stilistiškai primena Michaelio Haneke „Baltą kaspiną“ („Das weiße Band“, 2009 m.). Apsilankęs autentišką atmosferą išlaikiusiame Kvedlinburge ir įvertinęs daiktus, turėjusius tapti filmo dekoracijomis, režisierius nusprendė, kad viskas pernelyg spalvinga („kaip Disney filme“), o juodai balta stilistika labiau priartės prie tikrovės perteikimo. Ir iš tiesų, „Francas“ stebina savo realistiškumu, tiksliai pajausta ir perteikta autentiška atmosfera. Į juodą ir baltą filmo audinį įsismelkia keletas spalvotų epizodų – lyg saulės spindulys būtų įspindęs ir nušvietęs tamsų kambarį, lyg į netekties numarintą gyvenimą trumpam vėl būtų grįžusi gyvastis.
Pagrindinius vaidmenis atliekantiems aktoriams – prancūzui Pierre’ui Niney ir vokietei Paulai Beer - teko nelengva užduotis, kurią jie įgyvendino be priekaištų. Negana to, kad jų vaidinami personažai yra emociškai ir psichologiškai sudėtingi, aktoriams teko mokytis naujų dalykų. Visų pirma – kalbų. Ozonas savo filmuose yra itin dėmesingas detalėms, tad tikrai neteks išvysti (ir išgirsti) tokio paradokso, koks pasitaiko dažname Holivudo filme, esą bet kurios pasaulio valstybės gyventojai laisvai kalba angliškai – ne, Ozono Vokietijoje kalbama vokiškai, Prancūzijoje – prancūziškai. Tad Niney, iki šiol nemokėjusiam nė žodžio vokiškai, patekus pas germanofilą Ozoną teko intensyviai mokytis šios kalbos. Beer jau buvo pramokusi prancūziškai – Ozonas Anos vaidmeniui rinkosi iš prancūziškai mokančių vokiečių aktorių. Jiems dar teko išmokti groti: Beer – pianinu, Niney – smuiku. Įvertinus tiek matomas, tiek nematomas aktorių pastangas ir talentą, akivaizdu, kad jų darbas yra nepriekaištingas.
„Francas“ – emociškai stiprus, tematiškai daugiasluoksnis, estetiškai gražus naujausias Ozono darbas. Taikliai perteikdamas vaizduojamo laikotarpio dvasią filmas iškelia pagrindinę kaltės ir atleidimo temą, aplink kurią vyniojasi pašalinės, bet aiškiai išreikštos praradimo, ksenofobijos, aklo nacionalizmo, tolerancijos, neišsipildžiusios meilės, karo beprasmybės, pateisinamo melo užuominos. Ypatinga nespalvotų kadrų estetika, vis nauji siužetinės linijos vingiai, įspūdingi ir puikiai perteikti daugiasluoksniai personažai yra tai, dėl ko šią juostą reikia pamatyti.
