Akiane mama Foreli Kramarik yra gimusi ir augusi Lietuvoje. Ji yra žinomo Lietuvos režisieriaus, poeto ir dramaturgo Vladislovo Blinstrubo dukra. Ieškodama vidinės ir kūrybinės laisvės, būdama visai jauna Foreli išvažiavo į Ameriką. Pasak jos, ši šalis puikiai tiko idėjų ir darbų realizavimui. Akiane tėvas Markas yra slovakų, jugoslavų, vengrų, žydų, lietuvių ir net azijiečių kraujo turintis amerikietis, užaugęs pietinėje Čikagos dalyje, netoli žymiojo lietuvių rajono Marquette Park.
Man be galo įdomu sužinoti, kas – šeimos šaknys, genai, kultūrų mišinys, ypatinga auklėjimo sistema, o gal visa kartu sudėjus padėjo užauginti ne tik Akiane, bet ir visus jos brolius savitais ir talentingais žmonėmis. Apie tai ir kitus dalykus kalbinu Foreli Kramarik.
- Kaip manote, kiek tai, kad Akiane yra tėvų iš skirtingų kultūrų vaikas, veikė jos pasaulėžiūrą ir kūrybinį unikalumą?
- Negaliu tiksliai atsakyti, kiek skirtingos kultūros turėjo įtakos. Gal atrodys nekuklu, bet pasakysiu tiek, kad per tokius žmones kaip Akiane išsilaiko mūsų senoviška ir subtili lietuviška dvasia. Turiu galvoje, kad per ypatingus talentus mūsų kalba, kultūra vėl iškyla į paviršių, tampa žinomos, girdimos pasauliui. Tai genetiškai ir Dievo užprogramuota. Kažkam turi būti lemta tai skleisti pasauliui, kitaip mūsų kultūra neišliktų. Bet to, aš labai daug laiko praleidau su savo vaikais ir ypač su Akiane. Dirbom, galvojom kartu, aš padėjau vystyti ir puoselėti joje esančias kūrybines galias. Tai ir yra ta namų mokykla, kurią aš sukūriau. Tiesa, ne visiems mano vaikams ji vienodai tiko, bet dukrai tiko. Visa šeimos kombinacija – vyresni broliai, kurie tuo metu dar buvo namie, aš, mano vyras, visi dirbom, vieni kitiems padėjom ir padarėm įnašą bendram labui. Amerika, kaip šalis, prie to taip pat labai stipriai prisidėjo.
- Papasakokit apie tai daugiau: kodėl Amerika pasirodė tokia svarbi talento auginimui ir vystymui?
- Amerikoje yra palanki dirva ir tinkama energetika talentams ugdyti ir puoselėti. Už tai tikrai bučiuoju šios šalies vėliavą, nes jei gyventume, pavyzdžiui, Australijoje, Akiane niekad nebūtų tapusi tuo, kuo ji šiandiena yra.
- O kuo šiuo atžvilgiu Amerika skiriasi nuo Australijos?
- Amerikoje išvystyta pagarba ir palaikymas individualiam talentui. Jei eisi teisingu keliu, jei turėsi stiprų dvasinį stuburą, kuklumą ir išradingą protą, čia gali nuversti kalnus, gali įvykti stebuklai. Šitoj šalyje gyvena tiek ypatingų, talentingų žmonių. Aišku, kad pastebėtum genijų, reikia pačiam tokiu būti – juk toks tokį pritraukia. Ir jei turi idėją, turi prie jos dirbti, ją tobulinti, o tai gali užtrukti penkerius, dešimt, o gal ir daugiau metų. Žinau viena: jei eisi pirmyn, vieną dieną atsirasi ten, kur nori. Čia iškyla tie, kurie buvo apdrabstyti purvais, nustumti, bet vėl pakilo, nusipurtė purvą, dulkes ir vėl yrėsi priekin. Tam, kad Akiane taptų tuo, kuo yra šiandien, ji nuėjo ilgą kelią ir tai kainavo daug sunkaus darbo. Kone visi tuo keliu einantys turi išgerti karžygio narsumo gėrimą. Net jei įžeidinės, užtrenks prieš nosį duris, atims, karžygys vis tiek eis toliau. O jei suklupsi ir neatsikelsi, niekas apie tavo tempiamas dovanas ir nesužinos. Kartais Dievas talentingiems parūpina paramą per šeimą, draugus. Bet ne visada parama būna teigiama. Dažnai ji pasireiškia kaip avis vilko kailiu: kartais sunkumai, išbandymai yra kaip tik tai, ko reikia tavo asmeniniam ir kūrybiniam tobulėjimui. Todėl reikia būti įžvalgiam, išmokti atpažint, kas yra kas. Tai duota daugumai, bet vidines galias, intuiciją reikia lavinti.
- Minėjote, kad Australijoje realizuoti savo potencialą sunkiau?..
- Australijoje gyvenome keletą metų. Ten, kaip ir Lietuvoje, kilti aukštyn trukdo kitų žmonių pavydas. Jei tu išsiskirsi, kiti pasistengs, kad vėl atsidurtum ten, kur buvai, įtrauks atgal. Pastebėjom, kad šioj šalyje šiltumą, bendravimą, pasitikėjimą skatina atvykę emigrantai – vietnamiečiai, graikai, kinai, Naujosios Zelandijos piliečiai, ir taip toliau. O pačių australų socialinis bendravimas yra sudėtingas. Gal dėl to, kad jie taip toli nuo likusio pasaulio, gal kad jie intravertiški, bet gyventi šioje šalyje nebuvo paprasta. Mes pastebėjom, kad ten, kaip ir Britanijoj, žmonės uždaresni ir šaltesni, o šalia gyvenančio kaimyno telefoną gausi geriausiu atveju po metų.
- Sakote, kad australams, kaip ir lietuviams, būdingas pavydo jausmas. Kaip jūs aiškinate pavydo fenomeną?
- Pavydas yra keisčiausias dalykas. Jis stabdo tautos tobulėjimą. Kai, užuot plojęs, džiaugęsis ir dėkojęs, kad kitam pasisekė, tu pavydi, iškart prarandi galimybę ko nors išmokti. Kaip ir mano tėvas, aš jaučiu ne pavydą, bet pasigėrėjimą ir džiugesį. Kai matau kitą, kuris turi, moka daugiau ar žino geriau, aš sakau: „Kokia dovana! Koks turtas! Parodyk, pamokyk mus.“ Kai gali kitą patempti, parodyti, kaip atsirast viršuje – dalinkis, rodyk, nes tai teikia prasmę, padeda tau pačiam toliau augti. O būti kalno viršūnėj vienam yra vieniša ir liūdna. Tarp kitko, pavyduoliai ilgai nebus viršuje, nes aukščiausiosios jėgos paims iš jų arba sveikatą, arba šeimą, arba pinigus, nes pavydas yra nuodas ir dvasinis nusikaltimas. Net gobšumas nėra toks baisus nuodas kaip pavydas. Tarp pavydo ir nusikaltimo yra labai plona riba. Kai darai viską, kad kitas nekiltų, tyčia stabdai ir kiši koją, iki nusikaltimo tik vienas žingsnis.
- Jūs ir jūsų šeima daug keliauja. Be Amerikos ir Australijos, dar gyvenote Maltoje, Anglijoje, Lietuvoje, o įskaičiuojant keliones, pabuvojote 30 šalių. Žiūrint į Lietuvą iš kitų tautų ir kultūrų perspektyvos, kokia ji Jums atrodo?
- Aš tikrai labai domiuosi kitomis kultūromis, studijuoju antropologiją. Pastebiu, kad išradingumas ir gebėjimas išlikti būdingas visoms tautoms. O kalba yra įrankis, per kurį pasireiškia ir laikosi tautos dvasia. Deja, mums neduota galutinai suvokti kitos tautos dvasios, nes retai kada idealiai mokame jos kalbą. Tai be galo subtilus, efemeriškas dalykas. Žmogiškumu mes visi panašūs, bet kiekviena tauta kažkuo ypatinga. Mes, lietuviai, turime beprotiškai gilų pastabumą ir kritiškumą, nes buvom ilgai pavergti ir, kad išliktumėm, turėjom daug metų tylėti, nusilenkti ir kantriai stebėti. Tačiau dauguma stokoja veržlumo realizuoti savo talentus. (...)
- Taigi sakote, kad lietuviai pasižymi pastabumu, kritiškumu, giliu įžvalgumu?
- Taip, teisybė. Vienu metu tarptautinė kompanija išrinko Lietuvą globalinės komunikacijos bandymams, nes mes pasižymėjom būtent įžvalgumu ir pastabumu. Kodėl mes tokie? Gal tai padarinys karo, priespaudos? Tiek daug metų galėjom tik žiūrėti, daryti išvadas, bet nieko viešai nesakyti, gal todėl išvystėme tokį kritišką pastabumą ir aštrų loginį mąstymą. Beje, šie du dalykai labai svarbūs mene. Ir dar, lietuviai, prancūzai, rusai ir žydai yra didieji gyvenimo filosofai. Tai pastebėjau gyvendama kitose šalyse. Mūsų absoliutus, vos ne lazerinis, kritiškumas labai sudėtingai atsiliepia tarpusavio santykiams. Žmonėms, kuriuose mažai melo, kurie nenori ir nemoka apsimesti, parduoti savo sielos, šiame pasaulyje sudėtinga. Vėlgi, šis vos ne mazochistinis iki paskutinio laipsnio atvirumas yra esminis aspektas mene. Kuo aukštesnis intelektas ir kuo didesnis vidinis nuoširdumas, tuo aštresnis vidinis konfliktas, tuo daugiau skauda. Skauda taip, kad net negali ištverti. Ir nors dauguma žmonių šiame gyvenime kankinasi, tik tam tikri, likimo palaiminti, sugeba ta skausmą realizuoti, paversti menu, nauju išradimu, ar knyga. Tai menininkai, mokslininkai, filosofai, inovatoriški verslininkai, kūrėjai. Tokiems kartais užtenka vienos bėdos, kad skausmas užrakintų ilgam. Bet jų kūrybinis talentas nemiršta, po kiek laiko, žiūrėk, vėl gimsta grožis, paveikslas, naujas vaistas, koks nors išradimas, kuris padeda visai žmonijai.
- Lietuviai ir emigracija. Ar galim sakyti, kad už materialinę gerovę mes sumokam savo siela?
- Jei žmogus svetimoj šaly orientuojasi į materialius, ne vidinius tikslus, jam lengviau, nes išorinį gyvenimą svetur pagerinti įmanoma gan greitai. Tiesa, yra žmonių, kuriems laimė nusišypso ir jie gauna ir viena, ir kita, bet jų mažai. Bet daugumai, aš manau, išsiplėšus save iš gimtos kultūros ir asmeninės erdvės, praradimas to, ką turėjai, skaudesnis nei gavimas to, ko norėjai, bet neturėjai. Kita vertus, mes pirmoji emigrantų karta, tad pasiaukojam dėl savo palikuonių. Mes esam užprogramuoti palikti savo vaikams geresnį gyvenimą ir to kaina esam mes patys. Manau, visi pirmos kartos emigrantai tėvai turim tam tikrą kultūrinio invalidumo laipsnį.
Laima Zavistauskas, pasauliolietuvis.lt
