Režisavo: Koji Fukada. Vaidina: Mariko Tsutsui, Tadanobu Asano, Kanji Furutachi
Koji Fukada yra vienas iš inovatyviausių Japonijos kino kūrėjų. Po niūraus pobranduolinio holokausto filmo „Sayonara“, kuriame vieną iš veikėjų vaidino androidas, režisierius sugrįžta su rezonuojančia ir paslaptinga juosta „Fisharmonija“ (Fuchi ni Tatsu).
Tematiškai ši juosta yra labai panaši į jo 2010 metų juodąją komediją „Hospitalite“ ir pasakoja, kaip japonų šeima, priėmusi į savo namus nepažįstamąjį darbuotoją, sulaukia labai netikėtų šio sprendimo pasekmių. Pats Fukada abu filmus, kurių centre atsiduria šeima, vadina „dviem tos pačios monetos pusėmis“. Tačiau naujausiame jo filme komizmo elementai filmo viduryje pradeda nykti, o juosta transformuojasi į tikrų tikriausią tragediją. Pirmoji juostos dalis apgaulingai sukuria iliuziją, jog vyras su žmona naudojasi nepažįstamuoju kaip savo silpnybių katalizatoriumi, tačiau antrojoje dalyje jų kaltė ir melas sugrįžta šokiruojančiu bumerangu. Retas šio filmo žiūrovas liks nesukrėstas.
Pirmieji juostos kadrai atskleidžia depresyvų mažos Japonijos priemiesčių šeimos banalumą ir pasipūtimą. Mes susipažįstame su Tošiu, jo žmona Aki ir linksma dukryte Hotaru, besimokančia groti fisharmonija ir nuolat erzinančiai repetuojančia.
Moksliukas Tošis (Kanji Furutachi) turi metalo dirbtuves, sujungtas su jų namu. Kartą prie jų slenksčio išdygsta aukštas, lieknas, baltais drabužiais vilkintis vyras. Ponas Jazaka (Tadanobu Asano) prislopintu balsu paaiškina, kad jis yra ką tik paleistas iš kalėjimo, kur praleido 11 metų už žmogžudystę. Vis dėlto Tošis nusprendžia iš karto nusamdyti vyrą savo asistentu ir pakviečia apsistoti jų namuose esančiame laisvame kambaryje.
Visa tai labai nustebina Aki (Mariko Tsutsui), tačiau Tošis ją patikina, kad ponas Jazaka yra senų laikų bičiulis. Paaiškėja, kad atvykėlis yra puikių manierų, darbštus ir dosniai pasisiūlo padėti Hotaru su jos fisharmonijos pamokomis. Tačiau pamažu jo buvimas namuose tampa vis labiau gąsdinantis. Asano, kuris Amerikos publikai turėtų būti pažįstamas iš filmų „Thor“ ir „47 Ronin“, šioje juostoje puikiai išnaudoja įtaigią ir dominuojančią asmenybę – regis, visai nesistengdamas, jis tampa svarbia kiekvieno šeimos nario gyvenimo dalimi.
Kenichi Negishi kamera subtiliai manevruoja po šeimos namus ir niekuo neišsiskiriantį gyvenamąjį rajoną ir taip atskleidžia, kaip Jasaka įsibrauna į gyventojų fizinę ir psichologinę erdvę, nors iš pažiūros ir neatrodo, kad jis tai darytų. Prieš pat visiškai abejingo Tošio akis prasideda jo žmonos ir atvykėlio flirtas. Tai atrodo įtartinai ne tik todėl, kad nieko panašaus nesitikime iš tokių paprastų ir drovių veikėjų bei iki galo nesuprantame, kuris vilioja kurį, bet ir keistas Tošio sprendimas nieko nesakyti ir niekaip į tai nereaguoti. Keistai atrodo ir spontaniškas Jasakos susidomėjimas Aki ir net Hotaru. Įtampa pasiekia aukščiausią tašką, o paslapties šydas tampa dar tankesnis, kai šeimą ištinka sukrečianti tragedija. Ponas Jazaka tuo metu netikėtai pradingsta, ir net prabėgus ne vieneriems metams šeima iš jo nieko negirdėjo ir jo tebeieško – o jiems padeda naujasis Tošio asistentas Takašis (Taiga), kuris visoje šioje istorijoje taip pat nėra nekaltas stebėtojas ar atsitiktinis žmogus.
Toliau žiūrovai yra įtraukiami į užburtą kaltės, kaltinimų ir keršto ratą, kurį su sukrečiančiu emocijų stiprumu perteikia talentingųjų Tsutsui ir Furutachi vaidyba. Tačiau, visai nenuostabu, juostoje vis tiek dominuoja Asano, kurio buvimas yra jaučiamas net tada, kai jo nėra. Japoniškas filmo pavadinimas, kuris reiškia „Ant bedugnės krašto“, paskutinėse filmo scenose įgauna egzistencinį rezonansą, o filmo finalas sugeba būti sukrečiantis iki sielos gelmių, tuo pat metu nepateikdamas jokio katarsio ar bent jau atsakymų. O tai yra įspūdingas pasiekimas.
Visišką juostos transformaciją atspindi ir techninė jos pusė, kur gražų ir buitišką paslaptį slepiančios šeimos kasdienio gyvenimo vaizdavimą paaiškėjus tiesai pakeičia tamsios medžio apdailos tuštuma ir blanki žiemos šviesa. Vaizdas ne iš maloniųjų.
