Daugiau 
 

Europoje auga priešiškos nuotaikos

11/18/2016 Aidas
europe-1019

Jungtinės Valstijos nėra vienintelė vakarietiška šalis, atsidūrusi politinio šurmulio centre dėl netikėtai pasibaigusių rinkimų. Dabar prieš politinį elitą nusiteikusios partijos viena po kitos kyla daugelyje Europos šalių, ir, kaip Jungtinėje Karalystėje per išstojimo iš Europos Sąjungos referendumą, žmonės balsuoja už dramatiškus pokyčius. Išsivysčiusiose žemyno šalyse taip pat vis dažniau kalbama apie tai, kad paprastiems žmonėms ir toliau nepavyksta gauti naudos iš augančios globalizacijos, kurią visą susižeria valdininkai ir verslai. Ar gali būti, kad tokias nuotaikas paskatino po finansinės krizės taip ir neatsigavusi eurozonos ekonomika? Apie tai rašo britų leidinys „The Guardian“.

Vokietija

Vokietijos ekonomika pastaraisiais metais smarkiai pralenkė likusią eurozoną. Šalies nedarbo lygis yra žemas, o jaunimo nedarbas – pats žemiausias ES. Tačiau ne visi šalies gyventojai jaučia gaunantys naudos iš įspūdingų Vokietijos ekonominių pasiekimų. Atlyginimų augimas liko palyginti kuklus, o pyktis tarp elektorato pastaruoju metu ypač suintensyvėjo dėl menkos grąžos iš indėlių, Europos centriniam bankui apkarpius palūkanų normas iki neigiamo lygio. Tai įpylė dar daugiau žibalo į ugnį ir sustiprino nuoskaudas, kurias kai kurie vokiečiai jau kuris laikas jaučia dėl euro ir dėl Bendrijos, kuri, jų nuomone, neša didesnę naudą skurdžiau gyvenančioms šalims negu pačiai Vokietijai.

Priešiškumas bendrai valiutai taip pat lėmė ir populistinės partijos „Alternatyva Vokietija“ („Alternative für Deutschland, AfD) įkūrimą 2013-aisiais. Nuo to laiko partija nukrypo į dešinįjį politinio spektro kraštą ir mėgavosi sėkme regioniniuose rinkimuose, pasinaudodama žmonių baime dėl imigracijos ir kanclerės Angelos Merkel atvirų durų politikos pabėgėliams.

Jungtinė Karalystė

Po gana ilgo vyriausybės spaudimo namų ūkių pajamoms pokriziniu laikotarpiu ir dėl išlaidų apkarpymo, birželį surengtas referendumas dėl Jungtinės Karalystės išstojimo iš ES plačiai buvo laikomas galimybe rinkėjams išreikšti susikaupusį pyktį politiniam elitui. Ministrai vienas po kito liaupsino Didžiojoje Britanijoje mąžtantį nedarbą ir palyginti stiprų ekonominį augimą, tačiau greitas žvilgsnis už riebių antraščių paaiškina, kodėl daugelis britų su nepasitikėjimu įvertino tas liaupses.

Nors nedarbas tikrai mažėjo, tai iš esmės galima paaiškinti savęs įdarbinimu ir kitomis nesaugaus darbo formomis, tokiomis kaip nulinių valandų sutartys, o darbdaviai ir toliau pasikliauna menkai apmokamu nekvalifikuotu darbu vietoje to, kad investuotų į darbuotojų įgūdžius ir kompanijų augimą. Neseniai Didžiosios Britanijos profsąjungas vienijančio Prekybos sąjungų kongreso atliktas tyrimas atskleidė, kad britai patyrė didesnį realių atlyginimų nukritimą po finansinės krizės nei bet kurios kitos pažengusios šalies Europoje gyventojai, išskyrus Graikijos.

Prancūzija

Praėjus jau eilei metų po finansinės krizės, daugelis prancūzų taip pat iki šiol jaučiasi nepaliesti ekonominio pakylėjimo. Šalies vadovas François Hollande‘as buvo kritikuojamas dėl to, kaip jo administracija tvarkėsi su ekonominiais sunkumais, bei šiuo metu yra nepopuliariausias prezidentas per visą Prancūzijos istoriją. Nedarbas šalyje išlieka didesnis nei 10 proc. ir siekia vieną aukščiausių lygių visoje ES, o jaunimo nedarbas yra dar dvigubai aukštesnis (24 proc.). Neverta nė sakyti, kad ekonominis augimas nebuvo toks stiprus, kaip tikėjosi prancūzai.

Nemažai jų taip pat yra įsitikinę, kad globalizacija Prancūzijai atneša daugiau išlaidų negu naudos. Prieš globalizaciją ir eurą nukreipti sentimentai, kartu su baimėmis dėl terorizmo ir imigracijos, padidino paramą Marine Le Pen vadovaujamai tolimo dešiniojo krašto partijai „Nacionalinis frontas“, ir Le Pen dabar yra laikoma stipria kandidate kitų metų prezidento rinkimuose, nors, jeigu niekas nepasikeis, greičiausiai nebus išrinkta, kaip ir jos tėvas 2002-aisiais.

Italija

Ekonominis augimas Italijoje buvo nuviliantis, ir nė vienai koalicinei vyriausybei nepavyko prastumti reformų, kurios yra būtinos norint prisitaikyti prie besikeičiančio pasaulio. Tarptautinis valiutos fondas neseniai įspėjo, kad šalies ekonomika gali pilnai neatsigauti iki pat 2025-ųjų. Tuo tarpu ministro pirmininko Matteo Renzi centro kairiųjų vyriausybės užmojis pasitelkti mokesčių apkarpymus siekiant paskatinti augimą buvo apribotas žemo produktyvumo, aukšto nedarbo ir besikaupiančios nacionalinės skolos.

Italai jau kitą mėnesį balsuos referendume dėl šalies konstitucijos pokyčių, kurie, Renzi ir jo sąjungininkų teigimu, turėtų palengvinti šalies valdymą. Panašiai, kaip „Brexit“ referendumas Jungtinėje Karalystėje, taip ir šis referendumas yra laikomas būdu rinkėjams išreikšti savo nepasitenkinimą politiniu elitu ir stagnuojančia ekonomika.

Ministro pirmininko nesėkmė referendume gali turėti įtakos nacionaliniams rinkimams, kuriuose pergalė prognozuojama komiko Beppe Grillo populistinei partijai „Penkių žvaigždžių judėjimas“. Kita reikšminga jėga valdžioje yra dešiniojo krašto „Šiaurės lyga“, prasidėjusi kaip partija, pasisakiusi už turtingos šiaurinės Italijos dalies atsiskyrimą nuo vargingų pietų, tačiau dabar sutelkusi didžiausią dėmesį į imigraciją.

Rusija

Niekam ne paslaptis, kad Rusijos ekonomiką nuniokojo recesija, ir yra prognozuojama, kad šiais metais ji ir toliau trauksis, o iki kuklaus augimo sugrįš tik 2017-aisiais. Tas ekonominis nuopuolis, kurį dar labiau sustiprino vakarietiškos sankcijos ir žemos naftos kainos, priartino Rusijos skurdo lygį prieš beveik dešimt metų nematytų aukštumų. Pasaulio bankas teigia, kad jis kils ir toliau, o šiuo metu daugiau kaip 20 mln. rusų, iš visos 140 mln. siekiančios populiacijos, gyvena žemiau skurdo ribos.

Smūgis nuo energetikos priklausomai Rusijai per beveik dvigubai nukritusias globalines naftos kainas apribojo jos galimybes padėti bet kuriai savo ekonomikos daliai. Nenuostabu, kad tarp daugelio dirbančiosios klasės žmonių tvyro įsitikinimas, kad jų gyvenimai pastaruoju metu tapo vis niūresni, aukštam infliacijos lygiui praktiškai ištrinant namų ūkių pajamas, o korporacijoms pelnantis iš valstybės paramos ir susilpnėjusio rublio.

Šis spaudimas viduriniajai klasei nevirto kokiu nors nauju populistiniu judėjimu, kokie yra matomi ES šalyse. Rusijos ekspertas Charlesas Movitas iš konsultacijų firmos „IHS Economics“ sako: „Žiniasklaida yra visiškai kontroliuojama Rusijos vyriausybės, o stiprių lyderių tradicija yra giliai įsišaknijusi. Pats prezidentas Vladimiras Putinas yra labai populiarus, vyriausybė – kiek mažiau, o opozicija yra labai silpna.“

Nuotraukoje: Protestas prieš populistinę partiją „Alternatyva Vokietijai“ Štutgarte

 
 

Susijusios naujienos


„Čikagos aidas“ – tai NEMOKAMAS laikraštis, įsteigtas 2003 m., o taip pat interneto puslapis bei ETHNIC MEDIA, USA dalis. „Čikagos aidas“ yra vienas didžiausių Jungtinėse Amerikos Valstijose leidžiamų lietuviškų savaitraščių. Savaitraštyje rasite daug įdomios informacijos apie lietuvių bendruomenę Amerikoje, taip pat žinių apie Lietuvą, pasaulį, kitų naujienų aktualiais, socialiniais, kultūriniais, ekonominiais, politiniais, švietimo, sveikatos klausimais bei laisvalaikiui skirtų straipsnių.

Prenumeruoti naujienas

Gauti naujienas el.paštu