Vienas garsiausių tarptautiniu mastu pripažintų Turkijos rašytojų, Nobelio literatūros premijos laureatas Orhanas Pamukas, sukritikavo Europą dėl demokratinių vertybių apleidimo ir pagarbos žmogaus teisėms trūkumo, išryškėjusio Europos Sąjungai ir Turkijai pasirašius dokumentą dėl pabėgėlių krizės.
Turkija ir ES dar lapkritį susitarė, kad pastaroji pirmajai skirs 3 mlrd. eurų finansinę paramą mainais į Turkijos sutikimą išlaikyti Sirijos pabėgėlius šalies viduje, jiems masiškai bėgant nuo pilietinio karo savo gimtojoje šalyje, tokiu būdu siekiant užkirsti jiems kelią patekti į Europą. Susitarimas taip pat suteikė Turkijai naują viltį jos ilgamečiame siekyje tapti ES nare, kuriam koją vis pakišdavo tokios problemos kaip žmogaus teisių padėtis šalyje.
Šis žingsnis buvo žengtas tuo pat metu, kai Turkijos vyriausybė yra vis garsiau kaltinama autoritariniais veiksmais, ypač kurdų mažumos dominuojamuose šalies pietryčiuose.
Interviu, kuris šeštadienį buvo išspausdintas dienraštyje „Hürriyet“, Pamukas pasmerkė 28 šalių bloką, kuris, anot jo, pro pirštus žiūrėjo į žmogaus teisių pažeidimus, kiekvieną dieną vykdomus Turkijos vyriausybės, kad tik būtų pasirašytas susitarimas dėl pabėgėlių krizės. Nobelio premijos laureatas taip pat pareiškė, kad Europa „prarado visas savo vertybes“ ir dabar veikia vedina požiūrio, kurį seniau taikė Saudo Arabijai: „Jeigu jie darys tai, ko norime mes, tada jie savo šalyje gali elgtis kaip tinkami“.
„Europos Sąjunga užmerkia akis prieš žmogaus teisių pažeidimus ir žurnalistų įkalinimus Turkijoje“, - pareiškė garsus romanistas, pridėjęs, kad kova prieš „Islamo valstybės“ ekstremistus ir migrantų krizė „surišo Europai rankas“.
Pamukas taip pat pažymėjo, kad „didžiausia problema Turkijoje yra minties laisvės nebuvimas, ypač laisvės žurnalistams analizuoti politiką“. Jis palygino dabartinę politinę situaciją Turkijoje su Sovietų Sąjungos padėtimi valdant Stalinui, ir sakė: „Pastebimas didžiulis išpuolis prieš politikos analitikus. Vyriausybė veikia prieš žiniasklaidą.“
Tuo tarpu paklaustas, ką jis mano apie šiandienos Turkiją, Pamukas sakė: „Situacija atrodo prastai, ir man dėl to liūdna. Jeigu aš priklausyčiau valdančiajai partijai, mane labai neramintų spaudimas, daromas universitetų profesoriams.“
Pamukas, 2006 m. tapęs Nobelio literatūros premijos laureatu ir dėstantis literatūrą bei kūrybinį rašymą Kolumbijos universitete JAV, turėjo omenyje pastarojo meto vyriausybines operacijas, nutaikytas į akademikus, pasirašiusius peticiją, kuria pasmerkiami Turkijos saugumo pajėgų veiksmai šalies pietryčiuose, prieš vietos kurdų populiaciją. Keli peticiją pasirašę akademikai buvo suimti arba atleisti iš pareigų.
„Išpuoliai prieš profesorius yra nepriimtini, kaip ir jų įžeidinėjimas ir vadinimas „išdavikais“. Į kalėjimą buvo pasodintas dienraščio „Cumhuriyet“ vyriausiasis redaktorius Canas Dündaras, ką dar daugiau galima pridurti?“, - pažymėjo rašytojas.
Du „Cumhuriyet“ žurnalistai, tarp jų - Dündaras, yra kaltinami atskleidę valstybės paslaptį savo straipsnyje, kuriame tvirtinama, jog prezidento Recepo Tayyipo Erdogano vyriausybė slapta bandė siųsti ginklus į Siriją. Jiems gresia ilgametės kalėjimo bausmės.
„Esu žmogus, kuris paprastai kalba vien tik apie literatūrą, tačiau tai jau nebeįmanoma, - sakė Pamukas. – Negaliu sėdėti ir rašyti knygų, kai tokie žmonės kaip Canas Dündaras kenčia kalėjime.“
Kalbėdamas apie prezidento Erdogano troškimą pakeisti Turkijos parlamentinę vyriausybės sistemą į tokią, kuri sustiprintų prezidento įgaliojimus, Pamukas sakė: „Mes jau dabar gyvename prezidentinėje sistemoje. Kai prezidentas pasako „aš laikau Caną Dündarą kaltu“, teisėjai daro tai, ką jis jiems liepia. Valstybės tarnautojai ir teisminė sistema bijo prezidento, o opozicijoje taip pat nesigirdi prieštaraujančių balsų.“
„Esu žmogus, kuris paprastai kalba vien tik apie literatūrą, tačiau tai jau nebeįmanoma, - sakė Pamukas. – Negaliu sėdėti ir rašyti knygų, kai tokie žmonės kaip Canas Dündaras kenčia kalėjime.“
Nobelio premijos laureatas tęsė: „Kaip ir visi kiti, kurių požiūris panašus į mano, buvau nusivylęs 2015 m. lapkričio visuotinių rinkimų rezultatais. Tačiau pagalvokime, ar tai pirmas kartas, kai taip nutinka? Prisimenu buvusio ministro pirmininko ir prezidento Süleymano Demirelo atvejį, kuomet dar buvau vaikas. Ar aš esu pirmas nusivylęs kairysis liberalas ir laisvės šalininkas? Tai yra mūsų visų gyvenimų istorija. Tačiau dabar jie jau peržengė ribą.“
