Europos Komisijos prezidentas Jeanas Claude‘as Junckeris yra pasakęs šitaip: „Turime įsitikinti, kad visi supranta, jog ekonominė ir valiutinė sąjunga yra neišskiriama.“
Tačiau dabar, prabėgus jau šešiolikai šios sąjungos metų, atrodo, kad tai pasikeitė. ES sutartyse nėra jokio teisinio punkto, kuris leistų šaliai atsisakyti bendrosios valiutos euro, bent jau ne drauge su visu narystės ES atsisakymu. Nėra ir jokio oficialaus išsiskyrimo proceso. Bendrijos tėvai paprasčiausiai negalėjo nė pagalvoti, kad tokios skyrybos kada nors įvyks ir kad kas nors norės palikti tokia tvirta laikytą sąjungą.
Tačiau galimo Graikijos išstojimo iš euro zonos scenarijus buvo aktyviai svarstomas kai kurių svarbiausių bendrosios ES valiutos sargybinių. Junckeris anksčiau šį mėnesį pripažino, kad jie „turėjo detaliai parengę Graikijos išstojimo scenarijų“.
O štai Vokietijos finansų ministras Wolfgangas Schaeuble žengė dar toliau ir žiniasklaidoje paleido idėją, kad Graikija galėtų pati laikinai palikti euro zoną. Kai kurie nepriklausomi stebėtojai mano, kad jam pačiam asmeniškai labiau patiktų, jei Graikija iš Bendrijos išstotų visam laikui.
Audringi santykiai
Tad ką gi tai reiškia, jei tikrai priimsime idėją, jog euro zona nebūtinai yra amžina? Ar ji tampa panašesne į fiksuoto valiutos kurso sistemą, kurią galima pakeisti, kai ekonominis konsensusas rodo, jog šaliai tai atneštų naudos? Ar tai yra ne viską ištverianti sąjunga, bet „santykiai iš patogumo“, kuriuos galima nutraukti, kai tik pasidaro per sunku?
Kartais Europos valiutos kurso mechanizmas (ERM) toks ir atrodydavo. ERM buvo sistema, sukurta apriboti valiutos kurso svyravimus, ir daugeliui, nors ir ne visoms, jo narėms buvo pasirengimo pilnai valiutinei sąjungai dalis. Tačiau kartais šie santykiai pasirodydavo esą audringi. 1992-aisiais Britanija ir Italija buvo priverstos pasitraukti, kai paaiškėjo, kad jų valiutų kurso lygiai nėra tvarūs. Kitais metais ginčų objektu tapo ir Prancūzija. Tąkart ERM narės problemą išsprendė paprasčiausiai praplatinę diapazoną, kiek valiutoms yra leidžiama svyruoti.
To daryti jos nenorėjo, bet buvo priverstos šių priemonių imtis dėl išorinio spaudimo. Toks visuomet buvo ERM pranašumas lyginant su bendrosios valiutos sistema – šis mechanizmas turi lankstumo, kuriuo galima pasinaudoti, kai to tikrai reikia, lankstumo devalvuoti nacionalinę valiutą ir perkelti lėšas į savo bankininkystės sistemą nesikonsultuojant su Frankfurtu.
Subyrėjimo grėsmė
Didžiausias pavojus dabar tas, kad jeigu euro zonos narystę taip pat vertinsime tokią lanksčią ir pralaidžią, kaip ERM, tuomet finansinės rinkos pakeis savo požiūrį į šį europietišką projektą. Jos atsižvelgs į galimybę, kad bet kuri Bendrijos šalis-narė gali „dėti į kojas“, jeigu ekonominė aritmetika parodys, kad tame yra kokios nors naudos.
Jeigu rinkos tikrai prieis tokią išvadą, jos gali visai kitaip hipotetiškai reaguoti į kitą šalį, pateksiančią į panašius sunkumus, kaip Graikija. Iš esmės tai lemtų didesnes skolinimosi palūkanas atitinkamai bėdon patekusiai vyriausybei, ir galbūt net priverstų ją atsisakyti euro.
Tai tikrai yra įmanoma. Būtent šios idėjos išplitimo buvo baiminamasi visoje euro zonoje 2012-aisiais, kuomet skolinimosi palūkanos visai eilei vyriausybių – pavyzdžiui, Ispanijos ir Italijos - pakilo iki skausmingai aukšto lygio.
Tąkart išstojimo iš euro zonos pavyko išvengti, tačiau Bendrijos projektą norėjusiems išsaugoti pareigūnams tai tikrai buvo labai nervingas laikotarpis. Dabar didžiausias nerimas kyla dėl to, kad paprasčiausiai pripažinę, jog ES subyrėjimo tikimybė egzistuoja, mes paleidome džiną iš lempos, kurį sugrąžinti atgal bus sunku.
Euro atsparumas
Tačiau yra ir priežasčių tikėti, jog euro zona yra pastatyta ant pamatų, kuriuos sugriauti bus sunkiau nei tuos, ant kurių stovi valiutos kurso sistema. Išstojimo iš valiutinės sąjungos kaina yra kur kas didesnė nei paprasčiausias valiutos kurso pakeitimas. Reikia omenyje turėti ir naujos valiutos įvedimo išlaidas, ir galimai ilgalaikį ekonominį sutrikdymą, kuris neišvengiamai kils pereinamuoju laikotarpiu. Kur kas daugiau netektų ta vyriausybė, kuri nori pakeisti savo valiutą, nei ta, kuriai prireikia tik pakoreguoti valiutos kursą.
Žinoma, galima ginčytis, kad būtent toks yra ekonominio skausmo kelias, kuriuo žengė Graikija – kad tai pasiunčia žinią, jog šalys yra pasiryžusios imtis nepaprastų priemonių, kad tik išliktų euro zonoje; žinią apie euro atsparumą.
O kur dar visos tos reformos, kurias pradėjo euro zona, kaip atskiras aparatas, bandydama ištaisyti fundamentalias klaidas savo dizaine, leidusias kilti regiono finansinei krizei.
Kenčia ir TVF
Euro zonos branduolį sukrėtusi Graikijos krizė panašų seisminį efektą greičiausiai turės ir kitai milžiniškai institucijai – Tarptautiniam valiutos fondui (TVF) ir paveiks jo, kaip didžiausio pasaulyje tarptautinio skolintojo, patikimumą.
Palyginti su euro zona, TVF parama Graikijai buvo nedidelė. 2010-aisiais buvo skirta daugiau nei €20,7 mlrd. finansinės paramos, 2012-aisiais TVF prisidėjo €11,6 mlrd.
Liepos 7 d. TVF vykdomoji direktorė Christine Lagarde pareiškė, kad situacija Graikijoje reikalauja šalies skolos restruktūrizavimo. Dar po kelių dienų vyriausiasis ekonomistas Olivier Blanchardas sakė, jog TVF privačiai kelis mėnesius bandė įtikinti Europos kreditorius, kad pakankamai didelis skolų nurašymas yra vienintelis saugus jų pasirinkimas. Tai atskleisdamas TVF tikėjosi nukreipti visuomenės dėmesį į kreditorių pusę, ypatingai į Vokietijos, kuri yra įsitikinusi, jog skolų nurašymas būtų neatleistinas.
Greitai po to JAV iždo departamento sekretorius Jackas Lew išplatino kone identišką pranešimą. Ar bereikia sakyti, kad šie TVF ir Jungtinių Valstijų veiksmai buvo sukoordinuoti?
Trumpai tariant, pasaulio galiūnės yra įsitikinusios, kad Graikijos pozicija šalies skolų atžvilgiu yra nemoki. Skolas tiesiog privalu restruktūrizuoti.
Klausimas dėl reputacijos
Tačiau skolų grąžinimo problema greitai sugrįžo tarsi šmėkla, Graikijai paskelbus, kad savo skolos TVF ji grąžinti negali, ir tapus pirmąja tai padariusia išsivysčiusia pasaulio šalimi. Dabar, reikalaudamas, kad Graikijos skolos būtų „apmokėtos“, TVF remiasi tuo pačiu kriterijumi, į kurį prieš penkerius metus numojo ranka.
Susan Schadler, buvusi TVF Europos padalinio vicedirektorė, sako: „Geriau vėliau nei niekada, bet dabar jau yra labai labai vėlu, ir tie penkeri metai padarė didelę žalą ne tik TVF patikimumui, bet ir gebėjimui ištraukti šalis iš skolų krizių.“
Nuleisdamas kriterijų, pagal kuriuos veikia, kartelę, TVF pastatė savo, kaip pasaulio gelbėtojo, reputaciją į pavojų. O tokią reputaciją susigrąžinti toli gražu nebus paprasta.
Ši reputacija leido TVF pretenduoti į „privilegijuoto skolintojo statusą“, t.y. iš esmės ši institucija gali pareikalauti būti pirmąja eilėje, kuomet šalis grąžina savo skolas. Ši pozicija pasaulio tarptautinių skolintojų eilėje leidžia TVF teikti paskolas su mažomis palūkanomis ir savo skolininkams įvesti griežtesnes skolų grąžinimo sąlygas.
Nenuostabu, kad tos sąlygos bėgant metams ir dešimtmečiams tapo kritikos objektu. Daugelis mano, kad TVF tapo laisvosios rinkos ekonomikos, priverstinių nederamų privatizacijos programų, griežtų išlaidų apkarpymų ir didelių palūkanų normų vergu, kas gali paversti palyginti nedideles finansines problemas pilno masto ekonominėmis krizėmis.
Kritinė pozicija
Visame tame yra tiesos, tačiau taip pat verta atminti, jog TVF Smarkiai įskolinusių vargingų šalių iniciatyva jau patvirtino skolos nurašymo paketus 36 šalims, 30 iš jų – Afrikoje, ir sumažino jų bendrą skolą $76 mlrd.
Philippa Malmgren, buvusi prezidento Busho specialioji asistentė ekonominės politikos klausimais, mano, jog TVF yra kritinėje pozicijoje savo istorijoje – mat už jo nugaros laukia visa eilė kitų finansinių institucijų, tik ir laukiančių užimti TVF vietą.
„Kinija ir kitos besivystančios šalys reikalavo pakeisti tai, kaip yra valdomas TVF – ir jie tų pokyčių nesulaukė. Tad jie paėmė ir sukūrė savo alternatyvą, Azijos infrastruktūrinį investicijų banką, - teigia ji. – Nesuklyskite, jis buvo sukurtas kaip TVF pakaitalas – visiškai nauja institucija, skirta nukreipti investicijas į pačios Kinijos rinkas ir jos kompanijas.“
„TVF nesupratingumo lygmuo Graikijos atžvilgiu yra milžiniškas. Jeigu negali išgelbėti Graikijos, tada kaip galėsi išspręsti dar didesnes problemas, kai jos neišvengiamai kils? Tikroji problema dabar nėra Graikija, tai visos tos didžiulės problemos, kurios mūsų laukia ateityje“, - teigia Malmgren.
„Trapu, pažeidžiama, netobula“
Dalis žingsnelių link bankinės sąjungos ir stipresnės vyriausybių finansų kontrolės ES jau buvo žengti, tačiau Europa dar yra labai toli nuo to integracijos lygio, kurį dauguma ekonomistų laiko būtinu paversti euro zoną tikrai atsparia net ir didžiausiems ekonominiams sukrėtimams.
Sistema dar nėra užbaigta, kaip pripažino ir Europos Centrinio Banko prezidentas Mario Draghi.
„Ši sąjunga netobula, o netobulumas yra trapus, pažeidžiamas ir neveiksmingas, jis neatneša visos tos naudos, kurią galėtume gauti, jeigu sistema būtų užbaigta. Ateityje turėtume žengti tvirtus žingsnius į tolimesnę integraciją“, - įsitikinęs jis.
Šiam procesui užbaigti prireiks daugybės metų. Galime pasakyti tik viena – kuo toliau euro zona žengs integracijos keliu bankininkystės ir vyriausybių finansų sektoriuose, tuo mažiau ji atrodys esanti tik laikinas ir rizikingas valiutos kurso pataisymas. Vis dėlto, šiuo keliu keliauti yra ir sunkiausia politiškai, kadangi į jį neretai įtraukiami mokesčių mokėtojų pinigai – ir ne vien tik iš Vokietijos.
Pagrindinis klausimas išlieka vienas ir tas pats: ar euro zona yra ta sąjunga, kuri ištvers ir skurdą, ir vargus? Jai tikrai nepakenktų gauti šiek tiek švelnumo ir meilės. Būtent tai mums rodo situacija, kurią Graikijos krizės dėka turime šiandien.
