Vos perskaitęs naujieną apie restauruotą ir publikai atidarytą Maironio butą Maironio literatūros muziejuje Kaune, nusprendžiau, kad apie tai ir kalbėsiu šiame komentare. Žinojau, kad kalbėsiu pozityviai, kartais net perlenkdamas lazdą, o džiugesio perteklių kompensuosiu kokiu nors nereikšmingu paburbėjimu – juk bet kuriame muziejuje galima rasti kokį nors minimaliai erzinantį daiktą. Na, galvojau, gal naujai eksponuojami baldai bus nuo publikos aptverti juokingai senoviškomis raudonu aksomu dengtomis virvėmis ir ta proga galėsiu papasakoti, kad baldų restauravimo specifika nedraudžia juos naudoti pagal paskirtį – iki kito restauravimo.
Planas žlugo dėl mano ilgametės muziejų lankymo patirties – nors Literatūros muziejus yra respublikinis, dėl viso pikto patikrinau, ar jie dirba sekmadieniais ir šiek tiek nusiminęs pamačiau – ne, nedirba, o ir šeštadieniais uždaromas gana anksti, penktą valandą.
Tai žinoma, nėra didelė katastrofa – kokį nors kitą savaitgalį reikės šeštadieniui gražinti jam priklausantį laisvos dienos statusą ir nuvažiuoti į Kauną, bet mažiau patyręs smalsuolis jau galėjo ir nusivilti, nes keli kiti Kauno muziejai sekmadieniais dirba. Bet patarlė apie taisyklę, kurią patvirtina išimtis, sekmadieninėje muziejų visatoje negalioja. Mikalojaus Konstantino Čiurlionio ir Karo muziejai tą dieną dirba, o Lietuvos aviacijos muziejus, kartu su Literatūros muziejumi – ne. Kituose miestuose viskas pasikartoja: Trakų pilies, Rokiškio ir Kretingos muziejai sekmadieniais atviri, Mažeikių ir Šilutės – uždaryti, o Molėtų etnokosmologijos muziejus dirba iš viso be išeiginių, bet priima tik iš anksto užsiregistravusias ekskursijas.
Gal visi išvardinti muziejai priklauso skirtingoms institucijoms arba turi įvairius teisinius statusus? Na, tikrai, Lietuvos muziejai turi šiokią tokią rangavimo sistemą. Valstybėje yra keturi nacionaliniai muziejai – Vilniuje Valdovų rūmai, Dailės bei Nacionalinis muziejai, Kaune – Čiurlionio muziejus. Nacionaliniai muziejai turi atskirą eilutę valstybės biudžete, turi didelius ekspozicijos plotus, dar didesnius fondus ir šimtus darbuotojų. Visi nacionaliniai muziejai dirba sekmadieniais.
Respublikiniai muziejai (norėdamas išvengti beveik būtino pajuokavimo apie monarchinius ir diktatūrinius muziejus, juos vadinsiu valstybiniais), taigi – penkiolika valstybinių muziejų – tarp jų yra ir jau paminėti Literatūros, Karo, Etnokosmologijos, Trakų pilies muziejai – finansavimą gauna iš Kultūros ministerijos biudžeto ir savo savaitgalinius darbo laikus dėlioja labai įvairiai. Gausiausią, 55-ių savivaldybės muziejų grupę finansuoja savivaldybės, bet darbo laikui tai neturi jokios įtakos – vieni sekmadieniais dirba, kiti – ne. Tokia pati situacija yra patikrinus keliolikos žinybinių ir privačių muziejų taktikas – štai, Energetikos ir technikos muziejus Vilniuje sekmadienį uždarytas, o Europos ir Grūto parkai veikia be išeiginių, nuo beveik saulėtekio iki saulėlydžio.
Dar prieš dešimtmetį šis muziejinių sekmadienių skaičiavimas skambėtų kaip formalus ir smulkmeniškas priekabiavimas, nes kiekvienas mažesnio miestelio muziejaus administratorius pasakytų, kad sekmadieniais (o ir šeštadieniais tai pat) jokių lankytojų nebūna. Ir šiaip į muziejus niekas nevaikšto. Kas pasikeitė šiandien? Šiandien fiksuojame ir statistinį, ir akivaizdžiai matomą vietinio turizmo bumą. Jis iš lėto augo po 2008 m. krizės, bet 2015 metais šoktelėjo dešimčia procentų ir, manau, 2016 metų statistika bus dar įspūdingesnė.
Savaitgalinės išvykos po Lietuvą, išgyvenusios individualaus iššūkio (prieš trejus metus) ir mados (pernai) stadijas šiemet tapo įpročiu, ir sekmadieninis muziejų darbo chaosas šiai kūrybinių industrijų šakai tampa nuostolinga kliūtimi. Tai rodo net pats primityviausias, lankytojų, skaičiavimas – sekmadieniais dirbančiame Kretingos muziejuje 2015 metais apsilankė 123 000 žmonių, o tą dieną uždarytame Šilutė muziejuje – 16 000 tūkstančių. Žinoma, lyginimas nėra etiškas – Kretinga turi oranžeriją ir nuobodžiaujančią Palangą pašonėje, bet lankytojų skaičiaus skirtumas – tame pačiame pajūrio pamario regione – neturėtų būti toks dramatiškas, ir sekmadieninis darbas prie jo tikrai prisideda.
Aš manau, kad muziejų darbo laikų suvienodinimas – neveikimą perkeliant iš savaitgalių į savaitės pradžią – taptų klasikine veiklos sinergija. Efektas, be abejo, nebūtų staigus, bet jei visi vietiniai keliautojai žinotų, kad sekmadieniais, grįžtant iš savaitgalinės kelionės namo, verta pakeliui dar užvažiuoti į kelis miestelius su veikiančias muziejais, papildomai (ir džiugiai) išleisti kelis eurus, po kelių metų pamatytumėme labai optimistinius skaičius.
