Taip, Čikagos smurto epidemija aštrėja. Rugpjūtį mieste įvykdyta 90 žmogžudysčių, o kulkos kliudė 472 žmones – tai yra pats mirtiniausias rugpjūtis per pastaruosius du dešimtmečius. Rugsėjį Čikaga peržengė 500 nužudymų per metus slenkstį ir užtikrintai žengia link mirtiniausių metų nuo 2003-ųjų. Tačiau kuo galima paaiškinti tokį smurto protrūkį, juo labiau, kai ginkluotas smurtas kituose didžiuosiuose šalies miestuose mažėja? Ar tai socialinė problema? Ar tai susiję su ginklų kontrolės naratyvu? Ar čia koks nors vaidmuo tenka korumpuotos ir nuožmios Čikagos policijos reputacijai? O gal šios epidemijos šaknys vis dėlto glūdi ekonomikoje?
Čikaga daugeliu aspektų dažniausiai yra lyginama su vieninteliais dviem už ją didesniais Amerikos miestais – Niujorku ir Los Andželu. Abiejuose miestuose žmogžudysčių skaičius nuo paskutiniajame praėjusio amžiaus dešimtmetyje pasiekto piko smarkiai sumažėjo. Iki rugsėjo 14-osios Čikagoje nužudyta 510 žmonių, Niujorke iki rugsėjo 4-osios – 236, o Los Andžele iki rugsėjo 8-osios – tik 185. Tai reiškia, kad vos trečdalio Niujorko ir dviejų trečdalių Los Andželo dydžio Čikagoje nužudyta daugiau žmonių, nei tuose miestuose kartu sudėjus.
Panašius skirtumus atskleidžia ir žvilgsnis į ekonominius rodmenis. Ekonomikos analizės biuro duomenimis, 2001-2014 metais BVP per capita Niujorko metropoliteno teritorijoje kasmet augo po 1,1 % (iki $70,383), o Los Andžele – po 1,2 % kasmet (iki $60,148). Tai yra vidutiniškas augimas, turint galvoje, kad nacionaliniu mastu augimas buvo po 3,0 % (iki $53,041). Tačiau Čikagoje šis skaičius siekė vos 0,41 %.
Ne mažiau svarbu ir tai, kad augančios ekonomikos nauda pasiskirsto nevienodai. Peržiūrėjus JAV gyventojų surašymo duomenis 2000-2014 metais, tampa akivaizdu, kad visuose trijuose miestuose skirtingų rasių ir etninės priklausomybės namų ūkių pajamos skyrėsi. Visuose trijuose miestuose, baltaodžių gyventojų pajamos buvo didžiausios, kas atitinka tendenciją šalies mastu. Tačiau čia ir vėl pastebimas akivaizdus Čikagos skirtumas nuo kitų dviejų miestų. Niujorke ir Los Andžele juodaodžių ir lotynoamerikiečių namų ūkių pajamos atspindi baltaodžių ir azijiečių namų ūkių pajamas (t.y. nors vidutiniškai jų pajamos yra mažesnės, jos proporcingai auga kartu su augančiomis baltaodžių pajamomis). Tačiau Čikagoje, augant baltaodžių ir azijiečių namų ūkių pajamoms, juodaodžių ir lotynoamerikiečių pajamos per tą patį laikotarpį išlieka praktiškai nepakitusios, dėl ko smarkiai gilėja pajamų atskirtis, priklausoma nuo rasės ir etniškumo. Kaip žinia, jei pajamos neauga, pritaikant infliaciją, tai iš esmės reiškia, kad jos mažėja, o gausybė įrodymų patvirtina, kad egzistuoja ganėtinai aiški koreliacija tarp aukšto skurdo lygio ir didelio nusikalstamumo. Visi trys didieji miestai pasižymi didžiule žmonių įvairove, tačiau nedaug miestų turėjo tokią ryškią istorinę geografinę segregaciją kaip Čikaga, kur iki šiol jaučiamas jos poveikis socialinei sanklodai ir ekonomikai.
Čikaga yra galingas regionas, stiprus šalies transporto ir logistikos centras, kokybiškų mokslo ir tyrimų institucijų namai. Tačiau ekonominis šio regiono augimas neatitiko jo turimo potencialo – tokie regionai kaip Niujorkas ir Los Andželas augo greičiau, buvo produktyvesni, kūrė daugiau darbo vietų.
2012 metais Ekonominio bendradarbiavimo ir vystymosi organizacija paskelbė plataus masto tyrimo apie Čikagą ataskaitą. Buvo konstatuota, kad Čikaga yra galingas regionas, stiprus šalies transporto ir logistikos centras, kokybiškų mokslo ir tyrimų institucijų namai. Tačiau ekonominis šio regiono augimas neatitiko jo turimo potencialo – tokie regionai kaip Niujorkas ir Los Andželas augo greičiau, buvo produktyvesni, kūrė daugiau darbo vietų.
Socialinė atskirtis tiek atspindi, tiek sustiprina darbo rinkos problemas. Ryškus Čikagos metropoliteno bruožas yra geografinė gyventojų segmentacija, sumažinanti skurdžiai gyvenančių asmenų prieigą prie darbo vietų, nes susisiekimo išlaidos jiems yra nemenka našta. Vos 5 % Čikagos metropoliteno gyventojų gyvena didelio skurdumo rajonuose (kur skurde gyvena 35 % ar daugiau žmonių), tačiau juose gyvena 20 % neturtingų gyventojų. Tai reiškia, kad skurdas Čikagoje yra pakankamai izoliuotas ir koncentruojasi specifiniuose rajonuose. 2000-2010 m. skurdas Čikagos miesto ribose augo sparčiau nei visoje metropoliteno teritorijoje, kas leidžia numanyti, jog tam tikrose Čikagos vietose didėjo ir skurdo koncentracija.
Norint išspręsti Čikagos nusikalstamumo epidemiją, politikams reikėtų ne slopinti simptomus, o imtis spręsti priežastis. Reikia kalbėti ne tik apie „smurto kultūrą“ ir policininkų klaidas, bet ir apie socialines bei ekonomines problemas, jau tapusias šio miesto savastimi.
