Editos Piaf gyvenimas buvo baisus ir gražus, ryškus ir trumpas, nepaisant gausybės parašytų biografijų, vis dar pilnas paslapčių. Toks, kokia buvo ir jo pradžia šaltą 1915-ųjų gruodžio 19-osios naktį. Policininkas, patruliavęs Paryžiaus Belvilio rajone, išgirdo riksmus. Tiesiog gatvėje gimdė moteris. Taip, anot legendos, į pasaulį atėjo busimoji didi dainininkė.
Editos, kuri, anot kitų šaltinių, gimė normalioje ligoninėje, motina buvo nevykusi aktorė Anita Majar, vaidinusi Linos Marsa pseudonimu, tėvas - gatvės akrobatas Luji Gasijonas. Kai gimė duktė, jis buvo fronte - vyko Pirmasis pasaulinis karas. Deja, labai greitai Anita nusprendė, kad motinystė - ne jos pašaukimas, ir atidavė dar visai mažutę Editą auklėti savo tėvams alkoholikams (pati ji irgi nevengė taurelės.) Sąlygos, kuriomis augo mergaitė pirmuosius dvejus metus, buvo, švelniai pasakius, šiurpios. Kad neverktų ir gerai miegotų, seneliai jai į pieną maišydavo vyno, o kad nepasigautų jokios infekcijos - beveik nemaudė.
Po dvejų metų iš fronto grįžęs Editos tėvas nedelsdamas išvežė distrofijos išsekintą kūdikį į Normandiją pas savo motiną. Tiesa, ji dirbo virėja viešnamyje, bet čia Editą bent mylėjo - ir ne tik senelė, bet visos ten dirbusios moterys. Jos kaip tik ir pastebėjo, kad mažylė akla. Gydytojo diagnozė nuskambėjo kaip nuosprendis: mergaitė niekada nebematys.
O Edita tuo metu išsiugdė ypatingą rankų jautrumą. Jų judesiai po daugelio metų taps neatsiejama dainininkės Piaf sceninio įvaizdžio dalimi. Kartą senelė nusivežė mergaitę į Karmel de Lizė miestuką, prie Šventosios Teresės kapo. Po kelių dienų įvyko stebuklas: šešiametė Edita praregėjo.
Netrukus tėvas pasiėmė ją į Paryžių. Jiedu drauge dirbdavo miesto aikštėse: jis linksmino publiką akrobatiniais triukais, ji - dainomis. Tėvas mėgo išgerti, todėl sulaukusi 15-os Edita nuo jo pabėgo ir pradėjo savarankišką gyvenimą.
1935 metai ją gatvėje pastebėjo Lujis Leplė, kabareto „Le Gerny“ Eliziejaus laukuose savininkas. Jis pakvietė merginą ne tik pasirodyti kabareto programoje, bet ir išmokė dainuoti su akomponuotoju, dainų režisūros, scenos manierų, koncertinių kostiumų pasirinkimo. Leplė net sugalvojo 147 cm ūgio Editai sceninį pseudonimą - La Mome Piaf, arba Mažasis Žvirblelis.
Pirmieji jos pasirodymai sulaukė grandiozinio pasisekimo. Praėjus vos metams dainininkė jau dalyvavo dideliame koncerte „Medrano“ cirke. Poetas ir dainų tekstų autorius Reimonas Aso tapo antruoju Editos globėju kelyje į šlovę. Taip pat draugu ir mylimuoju. Aso skrupulingai lipdė merginos įvaizdį bei stilių, mokė ją ne tik visų pramogų verslo subtilybių, bet ir gyvenimo, specialiai jai sukūrė ne vieną hitą. Aso pareikalavus, dainininkė pasikeitė ir pseudonimą: Žvirblelis tapo Edita Piaf.
Kai prasidėjo Antrasis pasaulinis karas, Edita jau buvo išsiskyrusi su Reimonu Aso. Karo metais ji dažnai koncertuodavo Vokietijoje karo belaisvių stovyklose. Dainos buvo priedanga ypatingai misijai: E. Piaf po koncertų mielai fotografuodavosi su prancūzais belaisviais, o vėliau pagal tas fotografijas būdavo klastojami asmens dokumentai iš nelaisvės pabėgusiems kariams. Grįžusi į stovyklą su nauju koncertu Edita išdalydavo dokumentus belaisviams.
1958 metais prasidėjo garsieji dainininkės pasirodymai Paryžiaus „Olimpijos“ koncertų salėje. Jie buvo neįtikėtinai sėkmingi. Paskui laukė 11 mėnesių gastrolės po Ameriką, grįžus - vėl „Olimpija“ ir Prancūzijos turas. E. Piaf balsas skambėjo po visą pasaulį, tačiau gastrolės dainininkę sekino. Be vis dažniau aplankančios vienatvės Edita kamavo rimtesnės bėdos. Keleri metai iki pasirodymų „Olimpijoje“ E. Piaf pateko į dvi automobilio avarijas. Gydantis jai buvo suleista tiek morfijaus, kad dainininkė tapo priklausoma nuo šio narkotiko. Visa tai smarkiai pakenkė sveikatai.
1962 metų rugsėjo 25 dieną, kai dainininkė surengė savo garsųjį koncertą Eifelio bokšte, kur jai plojo visas Paryžius, ji jau žinojo, kad serga nepagydoma liga. Dainininkei tuo metu buvo 47-eri.
„Aš mirsiu tą dieną, kai nebegalėsiu dainuoti“, - ryžtingai kartojo ji.
Paskutinį kartą Piaf scenoje pasirodė 1963-ųjų kovo 18 dieną. Žiūrovai plojo jai penkias minutes stovėdami.
Iš gyvenimo E. Piaf išėjo 1963 metų spalio 11 dieną: mirė ant paskutiniojo savo vyro - 26-erių metų graiko Teofanio Lambuko - rankų, praėjus metams po vestuvių. Į Paryžiaus Per Lašezo kapines susirinko daugiau nei 40 tūkstančių žmonių. Gėlių buvo tiek, kad jie buvo priversti žengti tiesiai per jas.
