Džordžas Vašingtonas (angl. George Washington; 1732 m. vasario 22 d. – 1799 m. gruodžio 14 d.) – pirmasis konstitucinis Jungtinių Valstijų prezidentas (1789–1797 m.), kuris JAV nepriklausomybės karo metu vadovavo Kontinentinei armijai (1775–1783 m.). Jo vaidmuo revoliuciniuose procesuose ir po jų sekusiame nepriklausomybės paskelbime ir Jungtinių Valstijų suformavime buvo labai svarbus. Amerikiečių jis yra laikomas „šalies Tėvu“.
Būsimasis JAV prezidentas gimė 1732 m. tabako plantatoriaus šeimoje Virdžinijos kolonijos šiaurėje esančioje Popes Creek vietovėje. Tėvas Augustinas pirmą kartą buvo susituokęs su Džeine Batler, su kuria susilaukė keturių vaikų, tačiau du jų mirė labai anksti. Susituokęs antrą kartą su Mere Bol, turėjo šešis vaikus, iš kurių Džordžas buvo trečiasis. Tėvas mirė, kai Džordžui buvo vienuolika metų. Pradinį išsilavinimą berniukas gavo šeimoje ir iš vietinių mokytojų.
Dėka vyresniojo įbrolio Lorenco pažinties su vienu stambiu Virdžinijos žemvaldžiu, 1749 m. Džordžas įsidarbino matininku, įsigijo dirbamos žemės. 1753 m. įsidarbino majoru Virdžinijos pašauktinių pajėgose. Dalyvavo susirėmimuose tarp Didžiosios Britanijos ir Prancūzijos pajėgų dėl regiono kontrolės, vėliau - Septynerių metų karo veiksmuose Šiaurės Amerikoje. 1758 m., būdamas pulkininku, atsistatydino iš pareigų bei grįžo ūkininkauti Virdžinijos valstijoje.
1759 m. susituokė su jauna turtinga našle Marta Dendridž-Kustis, kuri jau turėjo keturis vaikus (du iš jų vaikystės neišgyveno). Pora savo vaikų nesusilaukė, tačiau Vašingtonas žmonos vaikus augino kaip savus.
Nuo 1769 m. jis buvo renkamas į Virdžinijos Asamblėją, kurioje pasisakė už kolonijos teises ginčuose su Didžiąja Britanija. 1774 m. išrinktas pirmojo Kontinentinio kongreso delegatu. 1775 m. liepos 14 d. antrasis Kontinentinis kongresas paskyrė Vašingtoną vyriausiuoju Amerikos revoliucinių pajėgų vadu. Po metų britai buvo išstumti iš Bostono, prarado Niujorką ir buvo sutriuškinti Trentone (Naujasis Džersis) dėl netikėto Vašingtono manevro perkertant Delavero upę. Tokios Vašingtono strategijos dėka, revoliucinės pajėgos užėmė du pagrindinius britų armijos punktus Saratogoje ir Jorktaune. Pradėjus sklisti gandams apie galimą šalies susiskaldymą ir pralaimėjimą, Jungtinės Karalystės karalius Jurgis III paklausė, ką toliau darys Džordžas Vašingtonas. Kaip atsakymas į jo klausimą pasklido gandas, kad Vašingtonas, turėjęs visas galimybes užimti valdžią, grįš į savo fermą. Karalius buvo priverstas pripažinti, kad „jei jis taip padarys, tuomet bus didingiausias žmogus pasaulyje“. Vašingtonas iš tiesų grįžo į savo ūkį Mount Vernone, kur susitelkė asmeniniam gyvenimui.
Po karo Vašingtonas pirmininkavo Filadelfijos konvencijai, kuri rengė Jungtinių Amerikos Valstijų Konstitucijos projektą. Po dviejų metų (1789 m.) buvo išrinktas į JAV prezidentus pirmajai kadencijai, o 1793 m. - ir antrajai. Vadovaudamas šaliai, jis nustatė daugelį naujosios įstatymų vykdomosios valdžios taisyklių, vėliau tapusių įprasta praktika. Vašingtonas siekė sukurti valstybę, sugebančią išlaikyti taiką su kaimyninėmis ir Europos šalimis. Jo 1793 m. paskelbta vienašališka Neutralumo deklaracija suteikė pagrindą vengti bet kokio dalyvavimo tarptautiniuose konfliktuose. Jis taip pat palaikė planus sukurti tvirtą centrinę valdžią. Siekdamas šio tikslo Vašingtonas sumokėjo visas valstybės skolas, įgyvendino efektyvią mokesčių sistemą ir palaikė idėją sukurti centrinį banką.
Džordžas Vašingtonas vengė naujų karų, o 1795 m. pasirašydamas Džėjaus sutartį išlaikė dešimtmečio taiką su Didžiąja Britanija, nepaisant intensyvaus demokratų-respublikonų pasipriešinimo. Nepaisant to, kad Vašingtonas niekada oficialiai nebuvo Federalistų partijos narys, jis palaikė jų politinę programą ir buvo partijos idėjinis lyderis. 1797 m. atsisakė trečios JAV prezidento kadencijos, ir savo atsisveikinimo kalboje griežtai perspėjo šalį nesikišti į tarptautinius konfliktus. Buvo apdovanotas pirmuoju Kongreso aukso medaliu.
Džordžas Vašingtonas mirė 1799 m. nuo gripo arba plaučių uždegimo. JAV Kongreso narys Henris Ly, sakydamas laidotuvių kalbą, pavadino jį „pirmuoju kare, pirmuoju taikos metu ir pirmuoju tautiečių širdyse“. Jo garbei JAV sostinė buvo pavadinta Vašingtono vardu, o šiandien istorikai jį laiko vienu iš geriausių JAV prezidentų.
