Režisavo: Chad Stahelski. Vaidina: Keanu Reeves, Riccardo Scamarcio, Ian McShane
Didžiuliam 2014 metų juostos „Džonas Vikas“ gerbėjų džiaugsmui, atkeliavo juostos tęsinys (pagal planus, filmas turi būti trilogija, jei tik juosta atsipirks finansiškai – kol kas panašu, kad taip ir bus), kuris lengvai ir elegantiškai pratęsia pirmąją dalį. Ko tikėtis iš šios juostos? Visko to paties, ką matėte pirmajame filme, ir visko, kas jį pavertė tokiu hitu: stilizuotų veiksmo scenų, greito tempo ir specifinio sauso humoro. Antroji dalis humoro dozės nepadidina tiek, kad juostą būtų galima pavadinti veiksmo komedija, tačiau akivaizdu, kad ji pati į save per daug rimtai nežiūri. Taip, tai dar viena dozė „to paties“, tačiau šiuo atveju tai yra komplimentas. Antroji dalis, rodosi, dar labiau pulsuoja adrenalinu, kovos menų techniškumu ir ypatingai kokybiška siužeto linija su visomis jos detalėmis. Tai pagal geriausias klasikinių veiksmo filmų tradicijas sukurta juosta – tokia, kokių šiais laikais jau nebūna.
Filmo siužetas ir vėl leidžia pažvelgti į samdomų žudikų sindikato šerdį, kuri šioje dalyje dar labiau išplėtojama. Kaip ir galite įsivaizduoti, ne itin protingi gangsteriai užlipa ant to paties grėblio ir pasipainioja Džono Viko kelyje. Šįkart jie „pasiskolina“ jo automobilį (ačiū Dievui, šuo šįkart lieka gyvas) – nereikia nė sakyti, kad jie šio sprendimo iš karto pasigaili.
Filmo siužetas yra be galo dinamiškas, išjaustas ir, svarbiausia, ypatingai tikroviškai įgyvendintas: kovos scenos, avarijos, susišaudymai – viskas tiesiog dvelkia tokiu autentiškumu, kad žiūrėdamas nejučiom suvoki, kad laikaisi įsikibęs savo vietos, nes scenos tiesiog tokios tikros, kad net šiurpu. Būtent taip Džonas vyksta į naująją savo misiją, nes pirmojoje dalyje, panašu, tiesiog buvo per mažai įrodymų, kad „jam geriau skolingu nebūti“. Šįkart siužetą kur kas plačiau yra išplėtojama visos žudikų sindikato organizacijos idėja, atskleidžiamos Džono veiklos joje subtilybės ir, žinoma, viskas leidžiama per nuostabiai energingą adrenalino filtrą.
Tikriausiai visi juostos gerbėjai prisimena, koks puikus ir lakoniškas pirmojoje dalyje buvo siužetas, deramai leidęs atsiskleisti visiems veiksmo juostos aspektams ir neperkrovęs filmo nereikalingomis ir komplikuotomis smulkmenomis. Šioje dalyje nuo šio bruožo taipogi nėra labai nutolstama: vėl vadovaujamasi posakiu „mažiau kalbų, daugiau … kulkų!“. Dialogai be galo trumpi, konkretūs, ir kartu – tokie talpūs ir daug pasakantys.
Keanu Reevesas ir toliau demonstruoja, kad su amžiumi jis tik gerėja – kaip ir tobulėja jo vaidybos įgūdžiai. Jis jokiu būdu nėra tikėtinas „Oskaro“ laureatas, tačiau šį vaidmenį, kuriam fizinių duomenų ir realaus įsikūnijimo reikia daugiau nei plataus aktorinio meistriškumo diapazono, jis atlieka užtikrintai ir įtikinamai. Reevesas čia toks, kokio reikia. Visiškai taktiškas. Visiškai neperšaunamas. Visiškai profesionalus (na, išskyrus jo gebėjimą kalbėti rusiškai, bet ką jau padarysi). Šio aktoriaus kūrybos gerbėjams ypatingai smagu bus jį pamatyti ekrane su Laurence’u Fishburne’u, kaip senais gerais „Matricos“ laikais.
Filmo techninė pusė nepriekaištinga. Montažas, kameros darbas, spec. efektai – viskas padaryta taip, kad žiūrovas jaustųsi pačiame įvykių sūkuryje. Kinematografija nuostabiai eina koja kojon su techniškumu, o garso takelis puikiai sustiprina reikiamą juostos nuotaiką. Jis puikiai akcentuoja visas siužeto linijas, ir su galingu parako užtaisu papildo ir taip jau galingas veiksmo scenas.
Tai idealus vakaro ar savaitgalio filmas, padėsiantis atsipalaiduoti ir pamiršti kasdienius rūpesčius. Apie tai, kad publika yra pasiilgusi tokio tipo filmų, byloja sausakimšos salės premjerinį savaitgalį. Nesvarbu, kokios tematikos filmus Jūs labiau mėgstate – Džono Viko adrenalino bomba jūsų nuvilti neturėtų (nebent esate kino snobas, kuris niekada neprisipažins, kad juostą žiūrėti jums buvo smagu).
Juosta baigiasi užbaigta ir drauge neužbaigta nata. Žiūrovui akivaizdu, kad pasakojimas planuojamas tęsti toliau, tačiau kūrėjai pateikia savotišką pabaigą „dėl viso pikto“. Tačiau jei pavyks trečią kartą suburti tą pačią kūrybinę grupę, tikėtina, kad po poros metų žiūrovai ir vėl bus pasiruošę naujam energijos užtaisui.
