Jumanji: Welcome to the Jungle
Režisavo: Jake Kasdan. Vaidina: Dwayne Johnson, Karen Gillan, Kevin Hart, Jack Black, Nick Jonas, Bobby Cannavale
„Džiumandži: Sveiki atvykę į džiungles“ nėra tiesioginis 1995 metų Robino Williamso filmo apie atgijusį stalo žaidimą perdirbinys: tai labiau juosta, sukurta ta pačia dvasia. „Džiumandži“ jau nebėra paprastas stalo žaidimas, kuriame išmesti kauliukai gali perkelti stebuklingas džiungles tiesiai į tavo namus. Šįkart, tai sena vaizdo žaidimų konsolė ir kasetė, kurias atranda būrelis po pamokų paliktų mokinių.
Pagal geriausias „Pusryčių klubo“ tradicijas surinktas radikaliai skirtingų moksleivių ketvertukas įjungia žaidimą ir pasirenka sau avatarus: neurotiškas moksliukas Spenseris (Alexas Wolffas) pasirenka daktarą Smolderį Breivstouną, raumeningas sportininkas Fridžas (Ser'Dariusas Blainas) – zoologą Musą Finbarą, keistuolė Marta (Morgan Turner) tampa Rube Raunhaus, o dėl asmenukių pakvaišusi Betani (Madison Iseman) pasirenka „apvalių linijų kartografą“ profesorių Šelį Oberoną.
Prireikia vos kelių akimirkų ir žalsvai auksinių dulkių debesies: paaugliai yra fiziškai įtraukiami į „Džiumandži“ pasaulį ir įgauna savo pasirinktų avatarų formą – Spenseris apsigyvena galingame Dwayne’o Johnsono raumenų kalne, Fridžas tampa mažyčiu Kevinu Hartu, Marta gauna Laros Kroft stiliaus garderobą ir Karen Gillan išvaizdą, o Betani pavirsta Jacku Blacku. Truputį gaila, kad pradžioje grupę sudarė du vaikinai ir dvi merginos, o rezultate gavome tris vyrus ir vieną moterį, tačiau juosta save reabilituoja vien tuo, kad Betani vaidina Blackas. Kas galėjo pagalvoti, kad šis aktorius yra tiesiog sutvertas tam, kad vaidintų tuštutę paauglę.
„Džiumandži: Sveiki atvykę į džiungles“ yra vienu juokeliu paremtas filmas, kurio visą esmę sudaro fiziniai stereotipai ir jų sugriovimas, tačiau dėl puikiai parinktų aktorių ir smagios vaidybos šis juokelis yra labai gerai išpildomas. Blackas tiesiog nuostabiai įsigyvena į bjauraus charakterio ir išpuikusios gražuolės vaidmenį, o Johnsonas jau iki šio filmo garsėjo pomėgiu imtis jo tipažui priešingų vaidmenų, tad jis lengvai įsikūnijo į kuklaus ir savimi nepasitikinčio Spenserio asmenybę.
Kai jau mūsų herojai atsidūrė žaidime, jų laukia pakankamai standartinis žygis: jiems teks sugrąžinti brangakmenį, pavogtą iš milžiniškos džiungles stebinčio jaguaro skulptūros akies. Tai turėtų panaikinti prakeiksmą, kurį užtraukė brangakmenį pavogęs visus džiunglių gyvūnus valdyti užsigeidęs buvęs Breivstouno partneris Van Peltas (Bobby Cannavale).
Specialieji efektai šioje juostoje kvapo neužims. Ne, ne todėl, kad jie blogi – tiesiog šiais laikais specialieji efektai yra kas antrame filme, o tam, kad pakovotų su kompiuterio sugeneruotu plėšriuoju žvėrimi, daugumai filmų herojų net nereikia stebuklingai patekti į vaizdo žaidimo pasaulį. Filmas nepamiršta, kur mūsų veikėjai yra, tad mes matome jų statistiką ir perėjimus į naujus lygius, tačiau šių detalių nėra per daug ir jos per daug žiūrovų dėmesio nereikalauja. Didžiąją dalį veiksmo sudaro bėgimas, šokinėjimas, riksmai ir kritimas. Filmui artėjant prie kulminacijos tampa nebelabai aišku, kas čia vyksta, tačiau į tokias smulkmenas galima numoti ranka – ypač, kai pagrindiniai veikėjai tokie smagūs ir mieli. Jauniesiems žiūrovams bus labai į naudą pamatyti, kaip labai skirtingi veikėjai išmoksta vieni kitus paremti ir palaikyti – tiek žaidime, tiek realiame gyvenime.
„Džiumandži: Sveiki atvykę į džiungles“ yra kaip tik toks visai šeimai tinkamas nuotykių filmas, kokius daugybė šiandieninių suaugusiųjų mėgo žiūrėti vaikystėje ir į kokį mielai nusivestų savo atžalas (ar būsimas atžalas). Jei vaikams šis filmas patiks, jų tėvai galės jiems parodyti originalą ir pasakyti: „Štai kaip mes seniau žaisdavome žaidimus“. P.S. Idėja prodiuseriams: galima sukurti šio filmo tęsinį, kuriame Marta pagimdys superherojų. Pažiūrėkit filmą patys ir pamatysit, kad ji tikrai ateityje gali tapti superherojaus mama.
