Režisavo: Jacques Audiard. Vaidina: Jesuthasan Antonythasan, Kalieaswari Srinivasan, Claudine Vinasithamby, Vincent Rottiers, Faouzi Bensaïdi
Pradėkime nuo to, kas akivaizdu: ne, „Dypanas“ greičiausiai neturėjo laimėti Auksinės palmės šakelės praėjusių metų Kanų kino festivalyje. Natūralu, kad šis pasirinkimas buvo sutiktas kontroversiškai (nuvilnijo kaltinimų pataikavimu festivalio šeimininkams prancūzams banga), nes jis net nebuvo pats geriausias filmas apie migravimo į Europą sunkumus (ši garbė tenka įspūdingam Jonaso Carpignano darbui „Mediterranea“). O tai, kad Jacquesas Audiardas aukščiausią apdovanojimą gavo būtent už šią juostą, o ne puikesnius ankstesnius savo darbus „The Beat that My Heart Skipped“ ar „A Prophet“, yra tolygu Martino Scorseses Oskarui geriausio režisieriaus kategorijoje už „The Departed“, o ne „Taxi Driver“ ar „Goodfellas“.
Tačiau nepaisant visko, „Dypanas“ įkūnija tai, kas daro Audiardą vienu iš įdomiausių ir labiausiai jaudinančių šiuolaikinių prancūzų režisierių – tiek gerą, tiek blogą. Apskritai, šis filmas tiesiog idealiai tinka režisieriui, visą savo kūrybinį kelią pasakojantį istorijas apie kenčiančių žmonių kelią į laisvę (vidinę ir/arba išorinę).
Šri Lankoje vyksta pilietinis karas. Už nepriklausomybę kovojantiems Tamilo tigrams priklausantis Sivadhasanas (Antonythasanas Jesuthasanas), pasinaudojęs suklastota tapatybe, ruošiasi išvyksti iš neramumų krečiamos šalies į Prancūziją. Bet kad ten patektų, jam teks pamiršti savo tikrąjį vardą – jis tampa Dypanu. Kartu su juo keliauja jauna moteris Jalini (Kalieaswari Srinivisan) ir devynmetė mergaitė Ilaija (Claudine Vinasithamby), kurias nuo šiol jis turės vadinti savo žmona ir dukra. Nors jų nesieja jokie ryšiai, o Šri Lankoje jie net nebuvo pažįstami, atvykusiems į Prancūziją, kad geriau integruotųsi, jiems teks vaidinti šeimą. Dypanas gauna prižiūrėtojo darbą pabėgėlių centre. Tačiau jo vieno uždarbio jiems trims, žinoma, neužtenka, tad Jalini imasi prižiūrėti kaimynystėje gyvenantį pagyvenusį vyrą. Ilaija privalo lankyti mokyklą. Po truputį pradinis šaltumas ir atsiribojimas tirpsta ir net suvaidinti santykiai kuo toliau, tuo labiau tampa nuoširdūs, o niūri padėtis pradeda šviesėti. Tačiau Dypaną pasiveja jo praeitis ir jam teks priimti radikalų sprendimą, kaip pasielgti. „Dypanui“ savotišką interpretavimo filtrą uždeda lapkričio 13 d. įvykiai Paryžiuje. Nors filmas kurtas gerokai anksčiau ir pristatydami jį Kanuose kūrybinės grupės nariai, ko gero, nė sapnuoti negalėjo apie tai, kas Paryžių ištiks rudenį, dabar bet kokios interpretacijos įgyja šių įvykių prieskonį. Tenka ne tik vertinti problemas, su kuriomis svetimoje šalyje susiduria pabėgėliai, bet ir tai, kokį trumpalaikį ar ilgalaikį poveikį jie daro juos priimančiai šaliai.
Taigi „Dypanas“ atkreipia dėmesį į pabėgėlių problemą – nelengvą jų kelią, buitį, integraciją naujoje, visiškai svetimoje tiek kalba, tiek kultūra šalyje. Paradoksalu, tačiau bėgusiam nuo karo Dypanui vėl tenka kone kasdien kovoti – tik šįkart ne už šalies nepriklausomybę, o už save ir už tuos, kurie bent jau oficialiai jam tapo šeima.
Pavargusiems nuo „balto“ Holivudo, ši juosta bus tikras gardumynas – joje aktorių ir personažų tautybė sutampa. Dar daugiau – pagrindinio vaidmens atlikėjo Antonythasano Jesuthasano gyvenimas didžiąja dalimi atitinka jo vaidinamo personažo likimą. Jis taip pat buvo Šri Lankos mažumos – tamilų – kovotojas, nelegaliai atkeliavo į Europą ir apsistojo Prancūzijoje, kurioje gyvena jau šešerius metus labai panašiomis sąlygomis, kokios rodomos filme, ir tikisi kada nors grįžti į gimtinę.
Taigi „Dypanas“ atkreipia dėmesį į pabėgėlių problemą – nelengvą jų kelią, buitį, integraciją naujoje, visiškai svetimoje tiek kalba, tiek kultūra šalyje. Paradoksalu, tačiau bėgusiam nuo karo Dypanui vėl tenka kone kasdien kovoti – tik šįkart ne už šalies nepriklausomybę, o už save ir už tuos, kurie bent jau oficialiai jam tapo šeima.
Filmo pabaigai režisierius panaudoja savo firminį triuką, visą dramatizmą ir veiksmą sukoncentruodamas būtent ten. Tačiau, kaip ir ankstesniame jo darbe, Kanų kino festivalyje taip pat dalyvavusioje dramoje „Rūdys ir kaulai“ (rodytoje ir Amerikos kino teatruose), būtent ta dramatiška pabaiga atsisieja nuo viso filmo konteksto ir mažiausiai įtikina. Pačius paskutinius kadrus galima traktuoti dvejopai – viena vertus, lyg ir per daug gerai, kad būtų tiesa, kita vertus – o kodėl gi ne? Vos ne iš amerikietiškų veiksmo filmų pasiskolinta pabaiga iš esmės sugriauna visą tolygų filmo pasakojimą ir pateikia daugiau klausimų nei atsakymų (ne, ne filosofinių, o tokių kaip „kas tam režisieriui čia dabar užėjo?“). Mylėkite arba nekęskite, bet toks jau tas Audiardas.
