Euro zonos krizė jau praeityje – bent jau kol kas. Atrodo, kad Graikijai išstojimas iš Europos Sąjungos nebegresia. Tačiau kai kurios kitos skaudžios žaizdos užsiverti neskuba. Nors jos ir nėra egzistencinės grėsmės euro Bendrijai, tačiau vis tiek išlieka rimtomis problemomis.
Keliose šalyse nedarbas vis dar yra neįtikėtinai aukštas, o beveik 18 mln. žmonių, arba 11,1 % darbo jėgos, neturi darbo. Ekonominis augimas yra labai netolygus, o kelias vyriausybes kamuoja pavojingos finansinės problemos, nors ir ne tokios didelės kaip Graikijos.
Kalbant apie nedarbą, skirtingų šalių bedarbystės lygiai smarkiai skiriasi. Vokietijoje, kaip ir galima spėti, jis yra žemiausias. Italijoje, Slovakijoje, Kipre ir Portugalijoje nedarbo lygis siekia maždaug 12 %. Ispanijoje - net 22 %.
Rimta socialinė problema
Ypatingai didelį nerimą kelia jaunimo nedarbas. Ispanijoje jis siekia beveik 50 %, 40 % Italijoje, 32 % Portugalijoje ir netgi vienoje iš euro zonos branduolį sudarančių šalių, Prancūzijoje, nedarbo lygis jaunimo tarpe yra netoli 25 %.
Tai yra rimta socialinė problema. Nedarbas yra puiki terpė vystytis neapykantai prieš vyriausybes ir skepticizmui euro atžvilgiu. Tai lėmė, kad pastaruoju metu daug populiarumo euro zonoje sulaukė prieš ES pasisakančios populistinės partijos.
Vyriausybių įsiskolinimai taip pat yra ganėtinai aukšti. Jie sudaro daugiau nei 130 % kasmetinių nacionalinių pajamų, arba bendrojo vidaus produkto, Italijoje ir Portugalijoje, bei viršija 100 % Airijoje, Belgijoje ir Kipre.
Tarptautinis valiutos fondas prognozuoja, jog daugelio euro zonos šalių ekonomika šiais ir kitais metais augs mažiau nei 2 %.
Prancūzijos bėdos
Dvi didžiosios euro zonos ekonomikos ateityje taip pat gali susidurti su labai didelėmis problemomis. Savaime suprantama, Italija yra pirmoji. Ji yra trečia pagal dydį šio regiono ekonomika su nepaprastai didele skolų našta ir menku ekonominiu augimu, o jos BVP vis dar yra 9 % mažesnis nei prieš krizę ir yra maždaug toks pat, koks buvo šio šimtmečio pradžioje.
Antroji į keblią padėtį patekusi ekonomika yra Prancūzija. Čia nedarbas dar nesiekia Graikijos ar Ispanijos lygio, bet jau yra problematiškas. Augimas čia labai lėtas, o vyriausybės finansai nepajėgia padengti visų jos įsipareigojimų. Kasmetinio skolinimosi ir bendros skolos lygiai taip pat yra palyginti aukšti.
Tačiau Prancūzija turi labai didelį valstybinį sektorių. Skaičiuojant pagal BVP tenkančią dalį (55 % praėjusiais metais), jis yra didžiausias visoje euro zonoje, išskyrus Suomiją. Kritikų teigimu, toks didelis valstybės sektorius neišvengiamai užkrauna didelę naštą privačiam sektoriui, ir apsunkina galimybę apmokėti visas sąskaitas vien tik iš surinktų mokesčių.
Iš tiesų, Prancūzijos vyriausybės pajamos yra deficitinės nuo pat 1970-ųjų. Vis dėlto, tiek Prancūzijos, tiek Italijos vyriausybės skolinimosi lygiai iš esmės yra finansiškai padengtini. Prancūzijos atveju tai galiojo ir euro zonos krizės metu, tuo tarpu Italija anksčiau patyrė labai permainingą laikotarpį, ypatingai 2011-aisiais, o spaudimas finansinėms rinkoms buvo vienas iš faktorių, lėmusių Silvio Berlusconi atsistatydinimą iš ministro pirmininko pareigų.
Senstanti populiacija
Gegužės mėnesį Europos Centrinio Banko prezidentas Mario Draghi išsakė nuomonę, kad papildomos reformos galėtų padidinti euro zonos ekonominio augimo potencialą ir jos atsparumą galimiems finansiniams sukrėtimams ateityje.
Didžiausią nerimą kelia tas faktas, kad euro zonos ekonomika vis dar yra mažesnė nei buvo 2008-ųjų pradžioje.
Krizinėse šalyse ji vis dar yra smarkiai susitraukusi. Tiesa, kelios šalys jau patiria atsigavimą – štai Nyderlandai šių metų pradžioje pagaliau pasiekė savo prieškrizinius ekonominius rodiklius.
Daugelis euro zonos šalių, tarp jų ir Vokietija, taip pat turės spręsti savo senėjančių populiacijų pasekmes ekonomikai.
Nors euro zonai ir nebekyla mirtinas pavojus, ji vis dar yra labai toli nuo idealios būsenos.
