„O, kad visi laikytųsi Dešimt Dievo įsakymų, tai kitaip gyventume“, – neretai pasakome. Kita vertus, taip aukštai vertindami Dekalogą, ar iš tiesų su juo siejame savo laimę? Siūlome VDU Katalikų teologijos fakulteto docento dr. Artūro Lukaševičiaus įžvalgas šia tema.
Ar patys save sukūrėme?
Iš Senojo Testamento žinome, jog XIII a. pr. Kr. prie Sinajaus kalno Dievas sudaro Sandorą su išrinktąja tauta ir per Mozę duoda Dešimt įsakymų – Dekalogą. Mozė prieš savo mirtį kalba į Pažadėtąją žemę tuoj įžengsiančiam Izraeliui: „Žiūrėk! Šiandien padėjau prieš tave gyvenimą ir gerovę, mirtį ir pražūtį. Jei laikysiesi Viešpaties, savo Dievo, įsakymų, klestėsi ir tapsi gausus, o Viešpats, tavo Dievas, laimins tave krašte, kurio eini paveldėti. Rinkis gyvenimą, kad tu ir tavo palikuonys būtumėte gyvi, mylėdami Viešpatį, savo Dievą, jo balso klausydami“ (Įst 30, 15–16.19–20).
Akivaizdu, jog Dekalogas buvo žinomas ir anksčiau, iki Sandoros prie Sinajaus, prieš Mozės misiją. Jis įrašytas žmogaus širdyje nuo pat sukūrimo pradžios ir žinomas kaip prigimtinis įstatymas. Šis įstatymas žinotas ir kitose religijose, kultūrose, kurios neturėjo tiesioginės sąsajos su Izraeliu ir negalėjo Dekalogo perimti iš Mozės. Mūsų prigimtyje įrašyta: negalime vogti, meluoti, paleistuvauti ir t. t.
Tad kodėl Dievas apreiškia savo Dešimt įsakymų prie Sinajaus? Po nuopuolio žmogus aiškiai visko neįžvelgia, jo galios nusilpusios: protas aptemęs, valia susilpnėjusi, emocijos susipainiojusios. Todėl Dievas tarsi „iš viršaus“ duoda Dekalogą kaip gyvenimo gairių pagrindą, karkasą, kad žinotume be jokios abejonės, su visišku aiškumu. Šie Dešimt Dievo įsakymų yra elgesio normos, kurias vadiname morale.
Bet žinome, jog moralinės, tai yra elgesio, normos gali būti įvairios. Žmonijos istorijoje matyti, jog moralės pagrindas būtinai turi būti religinis. Moralė, neturinti sąryšio su religija, su antgamte, pasmerkta žlugti. Moralė tvirta, kai yra paremta religija. Religija įpareigoja gyventi pagal tam tikras normas – pašalinus šį pagrindą, viskas griūva. Šitaip žlugo bedievė komunistinė moralė: nors ji deklaravo aukštus idealus, buvo neaišku, į kokius pamatus jie remiasi. Tai, beje, pastebime ir šiandieniame Vakarų pasaulyje.
Dekalogas – iš Dievo meilės ar baimės?
Kas yra krikščioniškoji moralė? Jos normomis savo gyvenime remiasi žmogus, kuris sutiko Jėzų Kristų ir nori Juo sekti. Ši moralė tiesiogiai kyla iš dviejų tikėjimo tiesų – kad esame sukurti ir atpirkti.
Sukurti – esame Kito, ne savęs pačių kūriniai. Ne patys save sukūrėme ir todėl ne patys nusistatome, kaip turime gyventi. Tačiau tai įžvelgti reikia tikėjimo, o tikėjimui – nuolankumo. Galbūt todėl ir sunku tikėti į Dievą. Puolęs žmogus turi polinkį bei norą, kad nebūtų Kito, kuris teisėtai gali iš jo pareikalauti atsakomybės. Ir šis polinkis gali būti toks stiprus, kad žmogus save įtikina: Dievo nėra. Nors proto argumentai už Dievo buvimą yra labai stiprūs (galima sakyti, jog daug protingiau tikėti, nei netikėti), vis dėlto žmogus nori „išsisukti“ nuo Dievo, turėdamas norą, „kad niekas man nereguliuotų gyvenimo“. Aš pats noriu spręsti, kas gera, o kas bloga. Pats noriu nusistatyti savo gyvenimo taisykles. Žmogus pradeda gyventi, kaip lenkia jo puolusi širdis, ir manosi taip atrasiąs savo laimę.
Atrodytų, Dievas savo įsakymais nori sutrukdyti žmogui maloniai ir smagiai gyventi. Tačiau Dievo planas ir yra žmogaus laimė – kad būtume laimingi šioje žemėje ir be galo laimingi amžinybėje. Šios laimės pagrindas yra bendrystė. Žmogus sukurtas bendrystei su kitu. Tas kitas gali būti žmogus, kitas kūrinys, Dievas. Neturėdamas šios bendrystės, žmogus jausis nelaimingas. Dievas yra tasai „kitas“ ypatinga, pačia giliausia prasme. Šioje žemėje mūsų laimei trukdo tik vienas priešas – tiek, kiek nutolstame nuo Dievo, tiek esame nelaimingi. Šis nutolimas yra nuodėmė.
Esame atpirkti – Jėzus Kristus savo Velykiniu slėpiniu sutrauko mano vidinės nelaisvės grandines ir atveria kelią į tikrą gyvenimą. Aš pradedu ne tik tą tikrą gyvenimą matyti ir jo norėti, bet ir galėti, pajėgti jį gyventi. Taigi, krikščioniškoji moralė kyla iš susitikimo su Dievu. Susitikęs Tą, Kuris yra Meilė ir Tiesa, esu įgalinamas kasdienybėje būti labiau mylintis ir teisingas. Krikščioniškoji moralė nėra pastangos būti geram, kad Dievas mane mylėtų. Krikščioniškoji moralė yra atliepas į meilę, kuria Dievas mane jau myli ir visada mylėjo.
Svarbiausias Dekaloge yra Didysis meilės įsakymas: „MYLĖK VIEŠPATĮ DIEVĄ visa širdimi, visa siela, visu protu, visomis jėgomis. Mylėk kiekvieną žmogų taip, kaip save.“ O ką reiškia „mylėti Dievą“ ir ką reiškia „mylėti artimą“?
Tai konkretizuojama per dešimt kitų Dievo įsakymų, kurie išskleidžia Didįjį įsakymą. Kita vertus, vien vykdydami Dekalogą, ypač 5–10 įsakymus – nežudyk, nemeluok, nepaleistuvauk ir kt., meilės įsakymo neįvykdysime. Atkreipkime dėmesį: beveik visi įsakymai turi neiginį ne ir liepia nedaryti ko nors, o Didysis įsakymas ne draudžia, bet pozityviai skatina: mylėk Dievą, mylėk artimą. Krikščioniškoji moralė veda į aktyvią meilę bendraujant su Dievu ir su artimu.
Taisyklės ar vaistai?
Neteisinga Dekalogą suprasti kaip taisyklių rinkinį, kurio reikia laikytis, kad nesupykintume Dievo, ir šis tada duos kažkokį atlygį. Dešimt Dievo įsakymų – ne „buhalterinės“ taisyklės, o kvietimas į pilnutinį apstų gyvenimą. Dažniausiai žmogui tai yra iššūkis. Jis turi dėti pastangų, kad judėtų reikiama linkme. Dekalogas nėra taisyklių rinkinys – tai kelio ženklai meilės bendrystei įgyvendinti. Tai Dievo meilės žodžiai, kuriuos Jis duoda kaip nuorodą, kokiu keliu eiti, kad būtų įgyvendinta ta laimę duodanti bendrystė. Pirmieji trys įsakymai nusako bendrystę su Dievu, kiti septyni – teisingą ryšį su artimu.
Dekalogo tikslas nėra man pranešti, kad jei kažko neatliksiu, būsiu nubaustas. Tai pozityvus kvietimas į apstesnį gyvenimą, kuriam, būdami puolę žmonės, esame nepajėgūs be Dievo pagalbos. Tačiau kai nepajėgiu, bet noriu ir bandau, įvyksta labai svarbus dalykas. Tada suprantu, kad man gyvenime reikia Dievo. Tai svarbiausia Dekalogo pamoka. Dievas teikia malonę, pagalbą daryti vieną ar kitą žingsnį į pilnutinį gyvenimą. Kai Jėzus pagydė žmogų su padžiūvusia ranka, šis turėjo pats kelti ją, judėti: „‘Ištiesk ranką!’ Šis ištiesė, ir ranka atgijo“ (Mk 3, 5). Gaudami Dievo malonę, turime į ją atsiliepti.
Taip, krikščioniškoji moralė iš tiesų yra reikli, Dekalogo įsakymai aiškūs ir konkretūs. Kad juos tinkamai suprastume, reikia asmeniško santykio su jų Davėju. Kai žmogui kyla sveikatos bėdų, jis tiki, jog gydytojo nurodymai yra jo labui. Ligų, negalavimų prispaustas turi laikytis tam tikrų taisyklių: keisti gyvenimo būdą, mesti rūkyti, laiku eiti miegoti, nevalgyti tam tikro maisto. Ir negali to atidėlioti, turi daryti jau dabar, kad pasveiktų. Panašiai ir Dekalogas yra duotas Dangiškojo Gydytojo. Tikėjimas ir pasitikėjimas Dievu leidžia priimti Dekalogą ir apskritai krikščioniškąją moralę kaip skirtus mano sielos sveikatai ir laimei.
Kas sprendžia – aš pats ar Dievas?
Masinė kultūra skatina gyventi taip, kaip nori puolusi širdis, neatsižvelgiant į kūno ir sielos darnos taisykles, kurias ne pats žmogus nusistato. Kai jų nesilaikoma, patiriama fizinių negalavimų, siela suteršiama ir pakenkiama sau pačiam. Ne visi dėl to patiria didelių psichologinių ar psichiatrinių problemų (siela graikų kalba yra psyche), tačiau dauguma gerai žinome apie visuotinai žmonių išgyvenamą prasmės nebuvimo, gyvenimo tuštumo ir pan. jausmus. Tai vidinio atitrūkimo nuo Dievo, nuo visumos padarinys, kai žmogus neturi gyvenimo krypties. Sielai, kad būtų sveika, būtina turėti aiškią kryptį į viršų. Šią kryptį duoda tikėjimas.
Ar Dekalogas tikrai nesuvaržo mūsų laisvės? Priklauso nuo to, ką vadinu laisve. Ar laisvė tada, kai darau, ką noriu? Esu laisvas, kai niekas manęs nevaržo išoriškai, bet yra ir vidiniai pančiai, kurie daro mane nelaisvą. Ar laisvas yra alkoholikas, darydamas, „ką nori“? Jei jis pasiduoda savo norui ir negaliai, tampa vis labiau priklausomas. Visos priklausomybės veda į nelaisvę.
Laisvė yra gebėjimas pasirinkti tai, kas iš tikro gera. Be abejonės, laisvas pasirinkimas ne visada atitiks mano norus. Kartais reikės apriboti save. Visi esame nuodėmės sužeisti, įkalinti savo įnorių, egoizmo, nepasitikėjimo niekuo, tik savimi. Masinė kultūra per tai ir veikia: žadina įgeidžius, kuria poreikius ir tuoj pat siūlo juos tenkinti. Esame pigiai nuperkami. Reikia gerų vidinių orientyrų ir kompasų, kad gebėtume daryti tikrai laisvus pasirinkimus.
Kas iš tiesų nusprendžia, kas gera, o kas bloga? Ar mano puolusi, sutrikusi, apgaulėms pasiduoti linkusi širdis? Ar leisti tai pasakyti Dievui? Mano sielos ir kūno Kūrėjas žino kelią, kuris nuves mane į gyvenimą. Puolusiam žmogui reikėjo, kad Dievas aiškiai nurodytų to kelio gaires ir žinotume jas be abejonės. Tai Jis padarė prie Sinajaus kalno, duodamas dešimt savo meilės žodžių.
