„Darbo yra daug, tačiau neskaitant to, jaučiuosi labai puikiai, – pasakoja Darius Polikaitis apie pasirengimą artėjančiai Dainų šventei. – Džiaugiuosi artėjančiu renginiu, jo programa – manau, kad ji žiūrovams tikrai patiks. Nuotaika yra pakili, komanda dirba daug, tačiau labai darniai.“ Iki dešimtosios Šiaurės Amerikos dainų šventės likus vos daugiau nei savaitei, kalbamės su Dariumi Polikaičiu – apie muziką, darbus, lietuvišką tapatybę ir ateities planus.
- Mūsų skaitytojai jus puikiai pažįsta, tačiau papasakokite mums, kokios yra jūsų pareigos artėjančioje dainų šventėje.
- Aš esu dainų šventės meno vadovas, o į šias pareigas patenka dainų šventės – turiu galvoje pagrindinio vakaro koncerto – programa. Ypač glaudžiai dirbame trise: Kastytis Giedraitis, kuris yra organizacinio komiteto pirmininkas (jis tvarko visus administracinius, organizacinius reikalus – ne tik pačios Dainų šventės, bet ir kitų renginių, kurie vyksta tos šventės proga); šventės režisierius Vytas Čuplinskas – mes glaudžiai su juo bendradarbiaujame visais dainų šventės meniniais reikalais.
- Vadinasi, jus visus tris galima laikyti šios būsimosios Dainų šventės „tėvais įkūrėjais“, atsakingais už idėjas, organizavimą, įgyvendinimą...
- Taip, iš esmės mes ir esame tie trys pagrindiniai, kurie traukiame šį vežimą. Tačiau labai svarbu paminėti, kad šis renginys yra JAV Lietuvių bendruomenės renginys, vykstantis jų nuožiūra, o K. Giedraitis jų buvo paskirtas būti organizacinio komiteto pirmininku, mums – muzikams, menininkams – labai palaikant šią kandidatūrą.
- Paprastam ir prie Dainų šventės rengimo neprisidėjusiam žmogui gali atrodyti, kad ji pradėta organizuoti po praėjusiais metais įvykusios Pasaulio lietuvių dainų šventės Lietuvoje. Bet juk tai nėra tiesa... Kada iš tiesų užgimė šios būsimosios šventės idėja, kiek laiko ji buvo brandinta?
- Jau pasibaigus 9-ajai Šiaurės Amerikos lietuvių dainų šventei buvo aišku, kad tikrai įvyks ir dešimtoji. Kaip žinia, apskritai Dainų šventė Šiaurės Amerikoje turi labai gilias šaknis ir ilgą istoriją – pirmoji šventė surengta buvo dar praėjusio amžiaus šeštame dešimtmetyje. Ilgainiui tradicija truputį susilpnėjo, tačiau 2006 metais ji ir vėl buvo atgaivinta. Ir būtent nuo to laiko ir nuspręsta kas ketverius metus ruošti tokią Dainų šventę. Tarp 2010 ir 2015 metų aiškiai yra penkerių metų pertrauka, tačiau taip nutiko būtent dėl to, kad čia „pasimaišė“ Lietuvoje vykusi jubiliejinė Pasaulio lietuvių dainų šventė – taip ir buvo nuspręsta dar vienerius metus mūsiškę atidėti.
Jei būtume pradėję šventę organizuoti 2014-aisiais, niekaip nebūtume suspėję. Tačiau aš suprantu, kad žmonėms taip gali atrodyti, nes labai daug darbo pačioje pradžioje vyksta niekam nematant ir negirdint. Pilnu tempu darbas vyksta jau mažiausiai du metus, o planavimas prasidėjo kur kas anksčiau.
- Būtent Lietuvos dainų šventės metu jūsų buvote įvertintas ir pagerbtas. Ką jums reiškia šis apdovanojimas?
- Žinoma, yra labai malonu, kad mes su choru buvome apdovanoti „Aukso paukšte“ – tai iš tiesų mums yra pripažinimas to, ką mes darome, paskatinimas dirbti toliau ir apskritai tos idėjos palaikymas. Tačiau tie, kas darome šį darbą, nedarome jo dėl įvertinimų ir apdovanojimų. Man labai svarbu, kad šis įvertinimas yra ne tik tų žmonių, kurie dabar dirba mūsų chore, bet ir visų tų, kurie buvo prieš mus – tie, kurie dainavo „Dainavoje“, kurie ruošė Dainų šventes... Visuotinės vilties, lietuvybės, lietuviškos muzikos užsienyje palaikymas – pati svarbiausia ir maloniausia tokio apdovanojimo dalis. Tai užsienio lietuvių įvertinimas, pripažinimas, kad jie kažką vertingo duoda Lietuvos kultūriniam gyvenimui.
Kalbant apie tai, prisiminkime per dainų šventę Lietuvoje vykstančias eitynes. Kiek tik yra tekę kartų eiti jose, visada patiriame daugybę gražių akimirkų: susirinkę žiūrovai, visiškai nepažįstami paprasti žmonės, sveikina sugrįžus į Lietuvą, ragina grįžti dažniau, žmonės kartais net apsiverkia, prieina, įteikia gėlių ir man, ir choristams – daugeliui choristų pirmą kartą sudalyvavus būna malonus šokas, kad žmonės taip reaguoja. Ir tai parodo, kad, nežiūrint įvairiausių praktiškų dalykų, politinių problemų, mes visi esame viena tauta, kad ir kur gyvename.
- Norėčiau plačiau aptarti lietuvybės ir meno santykį. Tai mums, lietuviams, kurie turime labai skaudžią praeitį, yra gana aktualus ir neišvengiamas klausimas. Ar menas yra pats savaime vertybė, o kažkokie politiniai ar tautiniai aspektai jam tik kenkia? Bet štai juk užsienio lietuvių, mūsų - Čikagos lietuvių bendruomenės - kultūra net neįsivaizduojama be lietuviškos tapatybės. Kaip pavyksta tokiuose ryškiuose renginiuose suderinti meninę kokybę ir lietuviškumo idėją, kad pastaroji netaptų paprasčiausia dirbtina retorika?
- Tai yra labai geras klausimas, nes aš ir pats esu apie tai labai daug galvojęs, daug svarstęs, aptarinėjęs su savo bendražygiais. Aš pats, kaip meno atstovas, žinau ir tikiu, kad menas pats savaime yra vertybė ir jam nereikalingos jokios papildomos politinės žinutės. Tačiau gerai pastebėta yra tai, kad mūsų tauta iš tiesų nešasi labai skaudžią istoriją – aš kalbu ne tik apie penkis sovietmečio dešimtmečius, bet ir iki karo juk Lietuva nepriklausoma buvo vos porą dešimtmečių, o prieš tai vėl daugiau nei šimtmetį vienaip ar kitaip okupuota buvo. Tad kai tauta turi tokią patirtį, ypač, kad jos kultūra buvo slopinama ir naikinama, o vėliau jos kultūros, ypač muzikos, suaktyvėjimas ir naujas gimimas yra tiesiogiai susijęs su tautos atgimimu ir nepriklausomybės atgimimu, mums meninė kultūra neišvengiamai ir visam laikui yra tampriai susieta su tautine kultūra, su politika, ypač kai kalbame apie tokius didelius tautinius renginius kaip Dainų šventė.
Kai rengiame mažesnius renginius: koncertus, choro pasirodymus, kokio nors dailininko parodą, tai, žinoma, politinio aspekto atsikratyti ir susitelkti tik į meninę, estetinę pusę yra daug lengviau, tačiau kai rengiame tokį renginį kaip Dainų šventė, į kurį sukviečiame visą mūsų visuomenę, tai tos „politikos“ neišvengsi. O kaip tuos dalykus suderinti – tai čia klausimas, vertas milijono.
Aš truputį papasakosiu apie šventės programą iš savo perspektyvos, kaip mes bandėme tai suderinti ir ko mes bandėme siekti. Šia programa bandėme pasvarstyti, ką daina apskritai reiškia tautai. Tad ir pirmoji programos dalis yra daina žmogaus gyvenime: įvairios apeiginės, proginės liaudies dainos (aišku, ir su moderniomis aranžuotėmis), darbo dainos, dainelės vaikams, meilės dainos, stovyklinės dainos, kurias mes užsienyje stovyklose dainuojame – visos tos, kurios yra svarbios ir turi reikšmę žmogaus asmeniniame gyvenime.
Antroji dalis – tai dainos, svarbios visai tautai kaip organizmui. Bet ir čia stengėmės į tai pažiūrėti ne per kažkokią pompastiką ar labai abstrakčią apibendrintą formulę, bet įžvelgti tai, kad tauta - tai žmonės, asmenys. Ir kaip tik šiai šventei yra parašytas kūrinys „Dainuojanti revoliucija“. Tai yra penkių dalių kūrinys, prisimenantis penkias labai svarbias nepriklausomybės atgavimui (kuriam štai jau 25-eri) datas: 1987 metų mitingą prie Mickevičiaus paminklo, Vingio parko mitingą, Baltijos kelią, Kovo 11-ąją ir galiausiai Sausio 13-ąją. Šiame kūrinyje pagrindiniais veikėjais ir tampa visi paprasti eiliniai žmonės, kurie stojo už Laisvę ir už Tėvynę. Taip ir tauta čia yra ne kažkokia abstrakti sąvoka, o visų jos narių bendras rūpestis.
- Tai turbūt ir yra pats didžiausias iššūkis rengiant programą: kūrinys turi būti ne tik muzikine prasme kokybiškas, bet ir turėti tam tikrą tautai prasmingą turinį.
- Reikia padirbėti, kad tai padarytume. Repertuaro rinkimas, formavimas, kūrimas yra labai ilgas ir nematomas procesas. Jau kai žmonės pradeda girdėti apie Dainų šventę, šis milžiniškas darbas jau būna atliktas. Formuojant repertuarą visą laiką galvoji, kaip tuos dalykus suderinti. Jokiu būdu į tokio masto šventę negali būti atrinktas kūrinys vien dėl to, kad jis yra patriotiškas. Pirmiausia jis turi būti meniškai savipakankamas ir save pateisinantis. Tai nereiškia, kad jis turi būti labai komplikuotas, formalus ar techniškai sudėtingas – kartais net patys paprasčiausi kūriniai turi kažką tokio, kas iškelia juos aukščiau kitų. Tai gali būti įvairaus žanro, įvairaus sudėtingumo kūriniai, kurie turi būti pakankami vien dėl savo meninės vertės. O jau kai prisideda tautai prasmingas turinys, tada jau galima rimtai galvoti apie jo įtraukimą į Dainų šventės programą.
- Jums, kaip Dainų šventės meno vadovui, šis klausimas gali nuskambėti kaip truputį provokuojantis: kuris Dainų šventės projektas, dalyvis, kūrinys ar aspektas jums yra brangiausias, įdomiausias ar dėl kokių nors priežasčių prasmingiausias?
- Man, visiškai asmeniškai, pati viršūnė yra darbas su choru (juokiasi – red.). Nesvarbu, ar tai būtų „Dainava“, ar „Vyturys“, ar masinis jungtinis choras. Ir į tą klausimą šitaip atsakytų kiekvienas chorvedys, nes juk kitaip mes to darbo nedirbtume. Tai čia yra mano toks asmeninis džiaugsmas.
Tačiau šioje šventėje žiūrint plačiau, yra nemažai dalykų, kurie yra labai svarbūs ir vertingi, kurie žiūrovams, manau, paliks didelį įspūdį. Pirmiausia, tai mūsų režisieriaus, nepaprastai kūrybingo žmogaus Vyto Čuplinsko darbas. Jis šiai šventei yra sugalvojęs labai įdomių sprendimų repertuarui ir dainoms. Per šventę viršuje už choro kabės didžiulis 20 metrų pločio ekranas, kuris bus panaudojamas labai įvairiais būdais: kai kurie iš jų yra labai praktiški, o kai kurie – itin meniški. Iš praktiškų dalykų – jame eis angliški subtitrai, nes renginys vyks lietuvių kalba. Taip pat, prieš kai kurias dainas ar dainų grupuotes, tam tikros iškilios asmenybės trumpai (1-1,5 min.) pakomentuos tą dainą ar tą dainų tipą, kad suteiktų žiūrovui užuominą, ko dabar klausytis, kas čia bus svarbiausia. Mes neretai juk tiesiog klausomės muzikos, nes mums gražu, tačiau kartais kūrinys turi gilesnę prasmę, į kurią štai šie puikiai nufilmuotų asmenybių pasisakymai kai kuriose koncerto vietose ir atkreips mūsų dėmesį. Kitais atvejais ekranas suteiks dainai vizualinį foną – prie to prisidės, žinoma, ir apšvietimas. Kadangi šventės metu sieksime įtraukti ir publiką kartais drauge padainuoti, tai ekrane tuo metu bus rodomi dainos žodžiai.
Dar vienas įdomus dalykas – „Dainuojanti revoliucija“ yra teatralizuotas renginys, kuriame bus ir sava scenografija, ir choreografija. Taigi nepaisant mano asmeninės labai didelės meilės muzikai, tie dalykai, kurie bus šalia muzikos, kurie ją papildys, bus ne ką mažiau svarbūs, įdomūs, žiūrovui labai patrauklūs ir suteikiantys muzikai naujas prasmes, gražiau padedantys jai išsiskleisti.
- Šioje Šiaurės Amerikos Dainų šventėje dalyvauja ne tik šio žemyno chorai ir atlikėjai, bet taip pat svečiai iš Lietuvos ir Anglijos...
- Taip, be Šiaurės Amerikos chorų dalyvauja ir 8 chorai iš Lietuvos bei vienas iš Anglijos. Be tų aštuonių chorų iš Lietuvos atvyks ir du ypatingi atlikėjai – lietuvių liaudies dainininkė Rasa Serra ir liaudies instrumentų atlikėjas virtuozas Saulius Petreikis. Jie atliks tiek solinius kūrinius, tiek su chorais, ir senuoju autentišku, ir moderniu stiliumi. Tai bus tikrai ypatingi ir dėmesio verti pasirodymai. Tris kviestinius chorus iš Lietuvos (kiti dalyviai patys savo iniciatyva pasisiūlė dalyvauti) be pagrindinio Dainų šventės koncerto taip pat bus galima išvysti ir paklausyti penktadienį St. James katedroje – tai turėtų būti įspūdinga patirtis. Šie trys įžymūs chorai iš Lietuvos – Vilniaus mokytojų namų mišrus choras „Bel Canto“, Kauno berniukų ir jaunuolių choras „Varpelis“ bei Vilniaus Balio Dvariono muzikos mokyklos mergaičių choras „Viva Voce“. Aišku, jei žmonės domisi ir tikrai norėtų tai pamatyti, reikėtų nedelsti įsigyti bilietus, nes jie labai greitai tirpsta. Šeštadienį įvyks toks mūsų vadinamas „susipažinimo koncertas“, kurio metu laukia lengvesnio pobūdžio kūriniai, kuriuos atliks grupė „Capella‘A“, kurioje dainuoja ir į šventę atvykstanti garsi Lietuvos dainininkė Rasa Serra. Čia išgirsite ir pop, džiazo, estrados kūrinius. Renginys vyks Vic teatre, šiaurinėje miesto pusėje. O po koncerto tame teatre prasidės linksmas vakaras su šokiais, pabendravimu. Kaip tik ir norėjosi atkreipti žmonių dėmesį, kad vyksta ir kiti renginiai be pagrindinės Dainų šventės, kurie taip pat jiems būtų įdomūs.
- Jūs dabar, žinoma, daugiausiai telkiatės į darbus, kad puikiai pavyktų ir praeitų ši šventė, tačiau pabaigai man norėtųsi pakalbėti apie šventės ateitį. Juk galime tikėtis, kad ji bus šviesi ir ši graži tradicija nenutrūks?
- Apie ateitį tikrai galvojame, net ir dabar, kai liko nepilnai pora savaičių iki dabartinio renginio. Tačiau pasibaigus šiųmečiam renginiui imsime planuoti ateitį. Ši dainų ir šokių švenčių tradicija tęsiasi. Dainų ir šokių šventė jau planuojama ir Lietuvoje – 2018 metais įvyks kitas renginys, milžiniškas, jubiliejinis, skirtas Nepriklausomybės šimtmečiui. 2016 metais vyks šokių šventė Baltimorėje. Ir mūsiškės dainų šventės ateitis atrodo pakankamai šviesi. Aišku, reikia nuspręsti, kada ir kur įvyks kitas renginys, tačiau jau vien tai, kad šventę pavyko surengti 2006-aisiais, 2010-aisiais ir 2015-aisiais metais, yra didelis pasiekimas, suteikiantis optimizmo ateičiai. Šiais metais šventėje dalyvaus 1 400 dainininkų – tai, jei neklystu, rekordinis skaičius Šiaurės Amerikos šventėms. Tai labai džiugina ir rodo, kad susidomėjimas ir iš dainininkų pusės yra didžiulis ir skatina neleisti tai energijai išblėsti, puoselėti ją toliau – tereikės pagalvoti, kaip konkrečiai tai padarysime.
