2015-aisiais Seimo rūmuose plačiai pasklidusios po pasaulį lietuvių bendruomenės nariai ir jų atstovai iškilmingai balsavo už Vokietijoje gyvenančią Dalią Henke, išrinkdami ją savo pirmąja pirmininke iš Europos Sąjungos šalies. Kontinentinės bendruomenės tarsi apsikeitė energija, išsiųsdamos „alsavimą“ iš Amerikos į Europą, kur šiandien telkiasi, dirba ir gyvena dauguma išvykusių iš Lietuvos žmonių. Dar ir šiandien Hamburge gyvenanti Dalia Henke prisimena tai kaip vieną svarbiausių savo gyvenimo įvykių, sukėlusį jai ne tik didžiulį žmogišką jaudulį, bet ir tapusį neblėstančios svajonės – skirti gyvenimo laiką lietuvybės kaip savasties puoselėjimui – išsipildymu.

- Esate aktyvi pasaulio lietuvių veikėja, plačiai žinoma bendruomenėse kaip „naujos kartos“ PLB pirmininkė. Į daugelį klausimų, susijusių su bendruomenėmis ir emigracija, Jūs pažiūrėjote „naujai“. Pirmiausia, prabilote apie Lietuvos pilietybės išsaugojimą tuo atveju, kai lietuvis, gyvendamas užsienyje, įgauna ir kitos šalies pilietybę. Tai – aktualus ir sykiu „dviašmenis“ klausimas. Kaip jums atrodo, ar šią galimybę rems Lietuvos žmonės, politikai?

- Kalbėdama su Lietuvoje gyvenančiais lietuviais šiuo klausimu, pajuntu, kad dvi mūsų tautos „pusės“ – lietuviai Lietuvoje ir lietuviai užsienyje – labai skirtingai apie tai galvoja. Dažnai daug ką lemia emocijos, turinčios didelę galią. Lietuviai, gavę kitos šalies pasą, supranta Lietuvos pilietybės išsaugojimą kaip gimimu įgytą teisę būti ir išlikti atsakingais Lietuvos piliečiais, nepaisant emigracijos. Tai ir yra esminė šiandienos diskusijų idėja.

Žvelgiant iš Lietuvos lietuvio pusės, viskas vadinama „dviguba“ pilietybe, tarsi „papildoma“ dovana, kai gyveni užsienyje. Eilinis žmogus klausia, ar teisinga, kad Lietuvos miestelyje gyvenantis ir niekados iš ten neišvykęs lietuvis negali nė pagalvoti apie antrą pilietybę, o gyvenantis užsienyje nori turėti net dvi? Nejaugi mes ne tie patys lietuviai? Kam lietuviui dar viena pilietybė? Nors Konstitucijos 12 straipsnis sako, kad Lietuvos pilietybė „įgaunama gimimu“, emociniame lygmenyje vis viena lieka daug nesusipratimo: „aš turiu vieną, o kažkas turės dvi“. Lietuvoje žmonės tai priima kaip savotišką nelygybę. Nors tai – emocijos, jos neretai apsunkina logišką spendimą.

Dar vienas, trečiasis, šios diskusijos polius – Lietuvos valstybė. Valstybės misija – ginti ir išsaugoti piliečius. Tai būtina ne tik politiškai, bet ir ekonomiškai. Kas išlaikys šalį, rems ūkį, švietimą, socialinius fondus? Taigi egzistuoja trys vieno klausimo poliai: užsienio lietuviai, Lietuvos lietuviai ir vyriausybės politika. Jau visą dešimtmetį PLB, siekdama sujungti šiuos polius, ieško pačio teisingiausio atsakymo į klausimą.

Bendruomenė remiasi Konstitucijos straipsnių nuostatomis apie gimimu įgautą teisę į pilietybę. Pagrindas šiai teisei buvo sukurtas 1992 m. kartu su Konstitucija ir jis padeda Bendruomenei neišsprūsti iš Konstitucijos ribų. Neabejoju, kad bet kokie savalaikiai įstatymo pakeitimai sudėliotų ir visus būtinus „saugiklius“ ten, kur reikia, ir kad niekas neliktų nesaugus. Tikrai galima sukurti tokį pilietybės modelį, kuris tenkintų visus mūsų brolius ir seseris, tam, kad gyventume kaip vienas kitą suprantantys piliečiai, siekiantys išsaugoti ir gerbti nuo gimimo įgytas teises.

Džiugu, kad šiuo metu Lietuvoje diskusija vyksta labai aktyviai. Deja, tebegirdėti terminas „dviguba pilietybė“. Noriu pabrėžti, kad nieko „dvigubo“ nėra. Tiesiog – teisė būti tuo, kuo gimei. Šiandien, kaip niekad anksčiau, esame arti susitarimo ir tikslo. Dar niekados politikai taip aistringai nebuvo įsijungę į diskusiją, ir net 114 iš 141 Seimo narių pasirašė už įstatymo pakeitimą. (...)

- O jeigu referendume balsuotų tik užsienyje gyvenantys lietuviai?

- Lietuva yra konstitucinė valstybė, ir viskas ribojama įstatymu. Oficialiais duomenimis, Lietuvos piliečių, gyvenančių užsienyje ir turinčių balsavimo teisę, – 301 tūkst. Referendumui reikia, kad dalyvautų pusė balsavimo teisę turinčių piliečių. Iš viso yra apie 2,4 mln. balso teisę turinčių Lietuvos piliečių. Paprasta matematika: referendume turi dalyvauti apie 1,2 mln., pasisakančių už įstatymo pakeitimą. Užsienio lietuviai nesudaro nė trečdalio šio skaičiaus. Vien tik skaičių atžvilgiu referendumas – utopija. Net prezidento rinkimai pritraukia tik apie pusę balsavimo teisę turinčių piliečių balsų.

- Kas jus atvedė į bendruomenę praeityje?

- Miestas Hamburgas. Nuo 1994-ųjų esu Hamburgo Lietuvių Bendruomenės narė, o 1999-aisiais tapau jos pirmininke. Tai ir buvo mano veiklos, susijusios su lietuvybe, pradžia. Labai anksti iš patirties sužinojau, kas yra bendruomenė, kaip joje gyventi. Miesto bendruomenė atvedė mane į Vokietijos Lietuvių Bendruomenę, o iš ten patekau į Pasaulio Lietuvių Bendruomenės valdybą. Savotiška karjera, ar ne?

- Kaip Hamburgo Lietuvių Bendruomenė atrodo šiandien?

- Hamburge – senos bendruomenės tradicijos. Bendruomenė Hamburge įsikūrė 1956 m. Beje, kelios moterys įkūrėjos tebėra Hamburgo bendruomenėje ir iki šiol aktyviai kuruoja jos veiklą. Mums Hamburge pasisekė, nes turime savo patalpas, kurias davė katalikų bažnyčia. Savi namai bendruomenei daug ką reiškia. Tai be galo svarbu, nes yra kur susirinkti ir kalbėtis. Bendruomenė turi ir savo nepriklausomą fondą, Lietuvių savišalpos draugiją, įkurta dviejų pasiturinčių Hamburgo lietuvių, palikusių palikimą Hamburgo Lietuvių Bendruomenei – lietuvybei puoselėti.

Bendruomenė nėra didelė, tačiau turi puikias sąlygas organizuoti ką nors įdomaus, suburti renginius. Kadaise rašydavome ir piešdavome pakvietimus ranka savo nariams ir svečiams, susibėgdavome kartą per mėnesį aptarti visokių reikalų – interneto nebuvo. Kiekvienas svečias iš Lietuvos būdavo laukiamas kaip pasakotojas, gyvas lietuviškų žinių nešėjas. Štai nuo tokių patirčių viskas ir prasidėjo. Dabar internetas keičia bendruomenę, mažiau ją telkia, nes daug bendraujame internetu. Gal ateityje turėsime tik elektroninę bendruomenę, sunku pasakyti, nors iki šiol svarbiausia bendruomenės paskirtis – būti kartu su kitais lietuviais, giedoti choru himną, švęsti tautinę šventę. (...)

Tačiau labiausiai žmones suburia kultūros renginiai. Hamburge į renginius susirenka gausi auditorija. Per koncertus salė sausakimša, o teatrų scenarijus išverčiame į vokiečių kalbą ir paleidžiame „bėgančią eilutę“, kad ir vokiečiai galėtų susipažinti su mūsų menu. Mums labai reikia girdėti gyvą lietuvišką žodį, todėl dažniausiai atsivežame „lengvai importuojamus“ monospektaklius. Taigi Hamburgas galėtų būti tarsi lietuvybės puoselėjimo modelis.

Tiesa, be šito bendruomenes telkia ir sielovada. Minėtosios Chartijos pagrindu bendruomenės istoriškai kurdavosi prie bažnyčių ir jas kuruodavo kunigas. Žmonės susitikdavo po sekmadieninių mišių. Taip būdavo ir Hamburge. Dabar neturime kunigo, užtat mus dažnai aplanko Lietuvos pranciškonai.

Lietuvių bendruomenė Hamburge turi ir lietuvišką mokyklėlę, ir darželį, ir net krepšinio komandą. Ten užaugo mano vaikai. Aš labai gerai žinau, ką reiškia sekmadieniais po kiekvieno susibūrimo tvarkyti patalpą, sudėlioti viską į vietas, o atėjus vidurnakčiui ir viską užrakinus, eiti poilsio. Taigi, visa, kas sieja lietuvių bendruomenę, išbandžiau nuo ABC.

- Ar nemanote, kad Pasaulio Lietuvių Bendruomenė keičiasi, kad ateityje ji atliks visai kitokias funkcijas?

- Dažnai sulaukiu panašių klausimų. Kartais – ir kritikos. Neva kodėl mūsų Bendruomenė netelkia ir neieško profesionalų ir intelektualų, juk tautiškumo puoselėjimo šiandien jau nepakanka. Politikai Lietuvoje nemato, kad tautiškumas, bendrumo idėja ir yra PLB tikslas. Politikams reikia projektų, profesionalių žmonių, apčiuopiamų veiklos rezultatų, tačiau mes šiais matais savo veiklos nematuojame. Mūsų indėlio tikrai neįmanoma pamatuoti jokia statistika, tačiau Bendruomenė aktyviai remia viską, ko šiandien labiausiai Lietuvai reikia – būti lietuviais pasaulyje. Bendruomenės istorija yra didžiulis indėlis į Lietuvos istoriją. Kartais mes keliame keblius klausimus politikams, tampame tarsi trukdžiais.

Sakoma, kad neva kuriasi dvi Lietuvos – pasaulio ir Lietuvos, nors aš manau atvirkščiai. Ribos nyksta. Užsienio reikalų ministerija kuruoja Globalios Lietuvos programos 13 organizacijų, kurios turi savo vadovus, finansus, darbuotojus… Jie atsiskaito prieš politikus, o mes atsiskaitome ne taip kaip jie. Mes veikiame kitais principais ir žmonės, kurie nuolatos dvejoja dėl mūsų indėlio, nėra susipažinę su PLB istorija ir jos veikla. Mes atsiskaitome prieš PLB Seimą, leidžiame informatyvius mėnesinius PLB valdybos naujienlaiškius, dirbame pagal kiekvienos bendruomenės statutą ir PLB Konstituciją.

Matote, Lietuvos gyventojų skaičius mažėja, ir jei neliks kritinės masės, norinčios kurti, veikti, kažką daryti, tai mūsų šalies ateitis gana miglota. PLB tikslas visais būdais išsaugoti tai, kuo esame, – likti lietuviais, mokančiais savo kalbą, suvokiančiais, kas yra tradicijų ir kartų sampyna, paveldas, bendruomeniška dvasia. Taip, socialiniai tinklai keičia bendruomenės sampratą, ir šito negalime neigti, tačiau mes laikomės „senos“ bendruomenės – „gyvos“ bendruomenės – sampratos. Bendruomenė – ne telefonas ir ne planšetė. Tiesa, šiandien kai kurioms lietuvių bendruomenėms užsienyje labiau patinka vadinti save ne „bendruomenėmis“, o „interesų ar profesionalų klubais“. Kaip ten bebūtų, mūsų veikla labai panaši. Pakeitus pavadinimą, esmė nekinta. (...)

Dalia Staponkutė, www.pasauliolietuvis.lt