Rugpjūčio 14-17 d. „Dainavos“ stovykloje (Manchester, MI) surengtas 2015 m. vasarą Čikagoje įvyksiančios X Šiaurės Amerikos lietuvių dainų šventės chorvedžių seminaras.
Dar nespėjo išblėsti šių metų liepą Vilniuje nuskambėjusios dainų šventės „Čia – mano namai“ įspūdžiai, o chorų vadovai jau gyvena ateinančios dainų šventės, kitų metų liepos 3-5 dienomis įvyksiančios Čikagoje, nuotaikomis. Tiesa, pasiruošimo pastarajai veikla jau gerokai įsibėgėjusi, ir repertuaro pristatymas chorų dirigentams – viena svarbiausių užduočių.
Dainų švenčių (anksčiau vadintų dar ir Dainų dienomis) istorija Lietuvoje siekia XX amžiaus pradžią. 1904-aisiais, atgavus lietuvišką spaudą, „Dainos“ draugijos, vadovaujamos lietuvių muzikos patriarcho Juozo Naujalio, pasirodymas Kaune tapo nepaprastu įvykiu, o 1923 m. gruodį susirinkusi saujelė entuziastų nutaria jau kitais metais, 1924-ųjų rugpjūtį Kaune surengti Dainos dieną, kuri pirmąkart apimtų visą Lietuvą ir vieningan būrin sukviestų 108 užsiregistravusius chorus. Tame susiėjime dalyvavusio kultūros veikėjo muziko Juozo Žilevičiaus ir buvo iškelta mintis, „steigti trumpalaikius chorvedžiams kursus tų chorų, kurie dalyvaus šventėje. Nes visgireikia pripažinti, kad tokiam skaitlingam chorui [..] neprisirengus, jo nesuvienodinus bus labai sunku atlikti savo užduotis.“ (1954 m. „Muzikos žinios“, Nr. 3(148)).
Po daugelio dešimtmečių ir čia, kitapus Atlanto, ėmusis dainų švenčių atgaivinimo, tokie chorų dirigentų kursai/seminarai tapo neatsiejama pasirengimo šventėms dalimi. Šiemetinis chorvedžių susibūrimas „Dainavos“ stovykloje – jau trečiasis. Anot VIII Šiaurės Amerikos lietuvių dainų šventės bei „Exultate“ choro (Klyvlendas, Ohajus) meno vadovės Ritos Kliorienės, skeptikų pranašystės neišsipildė – Šiaurės Amerikos dainų šventės atgijo: „Pamačiusi būsimai šventei ir šiam suvažiavimui užsiregistravusiųjų sąrašą, nudžiugau, kad ne visus pažįstu! Reiškia, kad į šią veiklą įsijungia nauji, jauni žmonės, ratas plečiasi, kad mūsų pastangos nenuėjo veltui“.
Per porą įtempto darbo dienų su būsimosios dainų šventės repertuaru susipažino beveik septyniasdešimt JAV ir Kanados suaugusiųjų, jaunimo bei vaikų chorų vadovų ir choristų. Tradicija tapo į šiuos kursus pasikviesti įžymių amerikiečių muzikologų, dirigentų, su lietuviais chorvedžiais pasidalinančių savo patirtimi ir žiniomis. Šiemet chorų vadovams laikysenos, judesio, kvėpavimo, kūrinio „atkodavimo“ subtilybes atskleidė College of DuPage muzikos profesorius Lee Kesselman. Stebėdamas dirigavimą bei dainavimą, konstruktyviomis pastabomis, tačiau nestokodamas ir sveiko humoro, jis chorvedžiams padėjo suvokti, kaip ir choristams, ir klausytojams perduoti tai, ką savo kūriniu norėjo perteikti kompozitorius ir žodžių autorius. Juk, pasak Dariaus Polikaičio, „svarbu ne tik išmokti repertuarą, jo išmokyti choristus, bet ir kūrinius suvokti, suprasti spalvų skirtumus“.
O spalvų būsimosios šventės kūriniuose – vaivorykštė. Kiekvienas ras, kas jo širdžiai miela ir brangu: nuo pamėgtų liaudies, giliausias sielos kerteles pasiekiančių dainų iki šiuolaikiniam jaunam žmogui artimos muzikos. Nepaprastai džiugu, kad čia, tarp mūsų, yra būrys talentingų žmonių – Darius Polikaitis, Kęstutis Daugirdas, Rita Kliorienė, Aleksandras Stankevičius – savo kūryba ar aranžuotėmis įsiliesiančių į kitų išeivijos bei Lietuvos kompozitorių gretas ir praturtinsiančių artėjančią šventę. Beje, pagal Rugilės Kazlauskaitės eiles Kęstučio sukurta „Dainuojanti revoliucija“ ne vienam iš užmaršties prikėlė praeitį, sujaukė jausmus ir netgi ašarą privertė nubraukti. Šventės režisieriaus Vyto Čuplinsko, talkinamo Dariaus Polikaičio bei kūrybinio komiteto nario Liudo Landsbergio, parengtas scenarijus, vizualūs efektai ir siurprizai, kuriais Vytas pasidalino su seminaro dalyviais, neabejotinai tuos jausmus tik sustiprins ir privers i dainų šventes žvilgterėti jau visai kitaip.
Tačiau seminaro darbotvarkėje - ne tik kūrinių mokymasis ir šventės „virtuvės“ reikalų aptarinėjimas. Tą savaitgalį visi rado laiko susipažinti, pabendrauti, Žolinės dieną pabuvoti mišiose, vakaronėje pasižiūrėti ir pasiklausyti Kęstučio Daugirdo, Kristinos Kliorytės ir Aleksandro Stankevičiaus surengtos programos, o paskutinį vakarą drauge prie laužo užtraukti smagią dainą (nebe iš šventės repertuaro!). Nedovanotina būtų nepaminėti, jog seminaro rengėjai, nors ir įtemptą darbotvarkę sudėlioję, susirinkusiųjų badu tikrai nemarino – kad būtume sotūs ir atlaikytumėme nelengvą krūvį, keliskart per dieną kulniuodavome valgyklon, kur mūsų laukdavo Laimos Jarašienės (Denveris, Koloradas), Almos bei Pauliaus Jankų ir Daivos Lukasiewicz (visi trys – iš Detroito, Mičigano) ruoštas maistas. Visąlaik jautėme ir nuolatinį ūkvedės Rusnės Kasputienės (Detroitas), šventės organizacinio komiteto pirmininko Kastyčio Giedraičio (Detroitas) rūpestį. Visiems jiems esame nuoširdžiai dėkingi.
Susidomėjusieji daug naudingos informacios ras tinklalapyje dainusvente.org.
Jolanta Urbietienė
