- Tame pačiame 1997 m. 40-mečio jubiliejaus leidinyje Taura Zarankaitė-Underienė savo žodyje pasivadino „Dainavos vaiku“. Jūs tikrai galite save taip pat pasivadinti. Kokie ankstyviausi Jūsų Dainavos stovyklos prisiminimai?
TZU: Yra nuotrauka, kurioje 1962 metais, kai buvau 3 metukų, stoviu su broliuku ir mama prie Viktoro Veselkos sukurtos Dainavos koplytėlės. Prisimenu, kad mano, trijų metų vaiko galvelėje, įspūdį paliko ne tiek koplytėlė, kurią būtų reikėję galvą laikyti smarkiai aukštyn pakėlus, kad galėčiau matyti, o prie jos lydinčio takelio maži akmenukai po kojom. Ir dar - aplink koplytėlę tvorelė, kurios nelabai supratau. Man priminė broliuko gardelį.
GD: Pirmieji prisiminimai susieti su gamta, vėliau - žmonėmis (ir net gyvūnais). Labiausiai iš vaikystės prisimenu Dainavos Spyglio ežerą, laukus, miškus ir pievas, kuriose kaip vaikas taip smagiai praleidau laiką. Dainavoj pagavau pirmą žuvį ir pirmą lauko pelytę (nieko negalvodama tą pelytę pasidėjau ant delno, kurį ji tuoj perkando iki kraujavimo – gyvenimo pamoka neišprusėliui vaikui), pamačiau pirmą žaltį, pirmą kartą ten žiemos metu čiuožiau ant ledo ir su rogutėmis leidausi nuo kalno, vasarą Spyglyje išmokau plaukti, dainavau prie pirmo laužo, valgiau gardžiausius gyvenime naktipiečius, užmezgiau pirmąsias pažintis su lietuviukais iš kitų Šiaurės Amerikos vietovių. Kai pažvelgiu į šį rojaus kampelį po tiek dešimtmečių, jį dar labiau vertinu, nes Dainava sudarė aplinką ne tik paliesti nuostabią gamtą, bet ir pažinti kitus lietuvius, apskritai gerus žmones, kuriuos iki šios dienos laikau savo draugais ir bendraminčiais.
- Ar Jūs dažnai važiuodavote į Dainavą kaip šeima? Į kurią stovyklą? Kaip Dainavos stovykla figūravo Jūsų šeimos gyvenime, atostogų planavime?
PZ: 1956 m. vasarą, su Pranu Baltakiu, kuris prižiūrėjo ežero nupompavimą, buvom pirmieji „gyventojai“ jaunimo stovykloje. Pirmą savaitę aš jam padėjau. Miegojom palapinėje. Ežeras vadinosi „Thorn Lake“. Mudu pradėjome jį vadinti Spygliu ir nuo to laiko tas vardas jam prilipo. Juokais mėgstu pasigirti, kad prisidėjau prie Dainavos pirmojo pastato statymo - išvietės. Ją pastatėm už dabartinės svetainės ir tinklinio aikštės.
Važiavau į ateitininkų stovyklas dar nevedęs ir po to. Sukūręs šeimą, Dainavon vasarą važiuodavom kiekvieną sekmadienį. Pamenu, kai dar nebuvo sąlygų su šeima pernakvoti Dainavoje, miegojome kelis sykius name, kuris buvo stovyklos žemėje Austin. Rd. kitoje pusėje. Siuntėm vaikus į stovyklas. Apie kitokias atostogas nei kalbų nebūdavo. Dainava jiems buvo pati mieliausia atostogų vieta.
RK: Dalyvavau stovyklos atidaryme 1957 m. metų vasarą, kai vyko pirmoji mergaičių stovykla, vadovaujama Putnamo seselių. Būdami studentai, tada neturėjome nei pinigų, nei palapinių. Teko nakvoti apsivilkus išeiginiu kostiumu prie Rambyno kalnelio. Gyvenant ir dirbant Ilinojaus valstijoje reikėjo ieškoti kito darbo, nes ligoninė, kurioje dirbau, buvo uždaroma. Vienas iš naujos gyvenvietės reikalavimų šeimai buvo, kad ji būtų netoli universiteto, lietuviškų telkinių ir Dainavos. Taip atsitiko, kad apsigyvenome Lansing, Michigan valstijos sostinėje, ir kartu su Dainava patekome į tą pačią vyskupiją. Dainavoje neteko atostogauti. Ten vykdavome dirbti ir džiaugtis gyvenimu bei draugais. Su laiku visa šeima įsitraukė į Dainavos magiją ir nesibaigiančius darbus. Sūnų statytas tiltelis prie pliažo tebetarnauja.
GD: Važiuodavom į Dainavą kas savaitę, nes mano tėvai dešimtmečius administravo stovyklos darbus bei patys sunkiai dirbo išlaikant stovyklą saugią ir švarią pagal valdžios reikalavimus, ir patrauklią stovyklautojams. Viską jie darė visuomeniniu pagrindu ir iš įsitikinimo. Jie abu mylėjo jaunimą – tėvas buvo universiteto profesorius, dažnas paskaitininkas įvairiuose ateitininkų seminaruose ir suvažiavimuose, mama – labai populiari ir mylima pedagogė, jaunučių ateitininkų globėja. Jie tikėjo Dainavos misija, t.y. skatinti jaunime lietuvišką tapatybę, krikščioniškas vertybes ir ugdyti ateities lyderius ne tik lietuvių bendruomenėse, bet apskritai visuomenės ir gyvenamosios šalies gyvenime. Jie labai didžiavosi ir buvo dėkingi, kad šias pastangas suprato ir palaikė lojali detroitiškių komanda, be kurios Dainavos sklandus funkcionavimas būtų sunkiai įsivaizduojamas. Vasaros atostogų nelabai buvo, nes vasaras praleisdavom Dainavoj stovyklaujant ir dirbant įvairius darbus. Dažniausiai stovyklavau jaunučių ir moksleivių ateitininkų stovyklose, kaip šeima stovyklavome sendraugių ateitininkų stovykloje, vadovavau pastarojoje, taip pat angliukų (Lithuanian Heritage) stovykloje.
TZU: Augau Detroite. Dainavon mums truko valandą nuvažiuoti. Gimiau rugpjūčio mėnesį, ir, pagal mamą, jau nuo sekančios vasaros ji su manimi pradėjo kas sekmadienį Dainavon važiuoti. Vasarą po to prisidėjo broliukas, o po kiek metų - ir sesutė. Oi, kaip mes vaikai laukdavom vasaros sekmadienių! Mama paruošdavo dienai maisto, sukraudavo į nešiojamą šaldytuvą, į krepšius - maudymosi kostiumus, rankšluosčius. Sugrūsdavom bagažan dar „dekį“ ir sulankstomas kėdes. Sulipus mašinon pamodavom mamutei sudie, ir ji mus peržegnodavo lyg ilgiausion kelionėn. O mums, vaikams, ji buvo ilga. Sutrumpėdavo, kai nuvažiuodavom nuo greitkelio ir jau laukų keliukais, tėvelio lydimi, pradėdavome gerą pusvalandį dainuoti iki pamatydavome „Dainavos“ iškabą. Tada jau dainuodavom „Dainava, Dainava, Dainava....... Dainava cha, cha, cha!“
Kaip šeima, važiuodavom į Sendraugių ir Mokytojų stovyklas. Nuo septynių metų pradėjau lankyti Mergaičių stovyklą, o kai jos jau nebebuvo, Moksleivių at-kų ir Mokytojų. Nuo 15 iki 18 metų vasaros buvo praleistos Dainavoje - jei ne stovyklaujant, tai vadovaujant ar dirbant virtuvėje. Dainavon detroitiškiai rudenį važiuodavom „jaučio kepimui“, Detroito at-kai esame ten turėję įvairias žiemos bei pavasario išvykas. Būdama moksleivė lankiau ten At-kų Žiemos kursus. Vėliau At-kų Studijų dienas, įvairias rekolekcijas. Tiek augant, tiek sukūrus savo šeimą, Dainava bei jos stovyklos vis buvo pagrindinė vasaros bei atostogų - drįsčiau net sakyt gyvenimo - dalis. Smagu, kad dukros Vijos patirtis su Dainava labai panaši į mano.
„Kelias tolimas, bet mielas...“ Fotografų pamėgta nuotolių rodyklė Dainavoje, sukurta R.Kriaučiūno[/caption]
- O kai važiuodavote į Dainavą, kuriame kampelyje galėtumėte sakyti, kad ir Jūsų šeima prisidėjo savo darbu?
VD: Pradžioje stovykla reikalavo daug statybos ir paruošiamųjų darbų. Aš su broliu dažnai būdavom paskirti atlikti vienus ar kitus reikalingus statybos darbus. Su talkininkais iš Detroito mes iškirtome medžius, kad galėtume paruošti sporto aikštę. Sporto aikštę ir privažiavimą mašinoms į stovyklą nuo Austin gatvės išklojome asfaltu, dėka Vacio Lelio, kuris suorganizavo ir vedė asfalto klojimo darbus. Su kitais Detroito jaunuoliais mes pasodinime pušyną, naudodami US Forestry Service padovanotus medelius. Aš dirbau kaipo pagalbininkas barakų, svetainės ir baltų rūmų statyboje, ruošiau cementą mūrininkui, padėjau staliui su plaktuku, ir kitus darbus atlikau. Mes sukėlėm barakų stogus. Pliažo smėlį suvežėm ir išskirstėm. Dažnai turėjau vienas praleisti naktį stovykloje darbų metu. Miegojau tame svetainės kambarėlyje, kuris dabar yra virėjų gyvenamasis butelis.
TZU: Niekas prie darbų nestatydavo. Nuo mažens iš tėvų supratome, kad Dainava „mūsų“, tai joje elgėmės kaip savo namuose. Žinojom, kad šiukšles reikia mesti tik į šiukšlių dėžę, stovyklaujant kambarį užlaikyti tvarkingai. Prie Dainavos darbų mudu su vyru Vitu pradėjome prisidėti, kai susilaukėme Vijos. Pasidarė labai aktualu užtikrinti, kad ji ir jos karta patirtų tai, ką mes patyrėme turėdami Dainavą. Abu esame nemažai prisidėję prie darbo savaitgalių. Kelis apsiėmėm suorganizuoti. Damušio Namo (Baltųjų Rūmų) durims parinkau „Dainavos dangaus“ šviesiai mėlyną spalvą. Židinio įrankiai mano nupirkti. Tuo pačiu metu buvo atnaujintas židinys ir jo plytelės. Esu talkon įjungusi ir mūsų kartos vaikus, kai jie dar buvo pradinėje mokykloje…
Prieš maždaug 25 metus apsiėmiau atgaivinti Svetainę. Kelis mėnesius su šeima ir draugėm valėm, dažėm (jei dar yra viena ar kita šviesiai mėlyna metalinė kėdė - tai nuo tų laikų...), siuvom, įrenginėjom patalpas (baltas metalinis stalas, kur ten tebestovi, mano „ant gatvės“ surastas), ir sukūrėm visai jaukų „restoranėlį“, kurį du metus, su detroitiškių draugų pagalba, vedžiau. Po to man labai pradėjo rūpėti Dainavos patalpų bei aplinkos priežiūra. Taryba pritarė mano pasiūlymui įsteigti komitetą, kuris rūpintųsi Dainavos patalpų ir aplinkos išvaizda. Taip gimė Dainavos grožio komitetas, po kuriuo Dainavos pastatai ir įvairūs kampeliai buvo paskirstyti sutinkančių savanorių priežiūrai. Jis veikė porą metų, tuo laiku mano ranka yra perėjusi ne tik kiekvieną Damušio Namo kambarį, bet ir kampelį, skloduką, lentyną bei stalčių.
Vieną vasarą dirbau Dainavos valytoja. Taigi esu net susipažinusi su kiekvienu Dainavos tualetu bei šiukšlių dėže....
PZ: Mano darbai Dainavos labui pačioje Dainavoje ne tiek matomi, bet daug metų rašiau korespondencijas apie Dainavą (dažnai P. Natas slapyvardžiu), redagavau „Jaunimo Stovykla 1959“ informacinį leidinį ir stovyklos Taryboje atstovavau Ateitininkų Federaciją iki 1964 metų. Dukrai Taurai apsiėmus atnaujinti svetainę, padėjau dažyti kėdes…
GD: Taip, ir dar kaip. Šlaviau ir ploviau barakų grindis, valiau virtuvę ir tualetus, 5.30 val. ryto kepiau blynus jaunučiams, grėbiau šieną, sodinau medelius, stovyklautojų laisvalaikio metu pardavinėjau ledus svetainėje, ir t.t. Kai kuriuos darbus vykdžiau nenoriai, bet reikėjo daryti. Taškas.
- Dainavos 60 Facebook puslapis labai greitai išpopuliarėjo ir žmonės ten įkėlė jau daugybę nuotraukų... Kodėl kiekviena Dainavos sukaktis sukelia tiek nostalgijos?
GD: Manau, kad atsakymas labai paprastas: geri prisiminimai bei subrendusių žmonių nuovoka, kad Dainava turėjo didelę ir pozityvią įtaką jų gyvenime; iki šios dienos išlaikomi ryšiai ir bendravimas su kitais stovyklautojais; supratimas, kad Dainavą padarė didelę įtaką įtvirtinant lietuvybę ir krikščioniškąsias vertybes; ir noras, kad mūsų vaikai tą patį patirtų, išgyventų, pasisemtų.
RK: Nostalgija – tai teigiamų išgyvenimų, jausmų ir išlikusių prisiminimų apibendrinimas. Esant Lietuvai sovietų okupuotai, daug kas į Dainavą vykdami savo širdyje galvodavo, kad vyksta į mažąją Lietuvą, į Amerikos Lietuvą. Tai būdavo kelionė į simbolinę Lietuvą, be jokių vizų ar pasų. Ne be reikalo okupanto valdžia šnairavo į Dainavą, ją vadindama negražiais vardais ir lygindama su apmokymo stovykla kovai prieš sovietinį rojų ir taiką mylinčią liaudį. Kalbant apie nostalgiją, noriu išskirti Kryžių kalną Dainavoje. Jam mintį davė rašytojas Kazys Bradūnas. Dabar tas kalnas yra tapęs dvasinio susikaupimo vieta gamtos prieglobstyje. Kryžių kalnas laukia kitų kryžių. Tą kvietimą išgirdusi mūsų šeima pernai metais ten pastatė kryžių sūnaus Aido atminimui. Vietos yra ir kitiems kryžiams. Kryžių kalno papėdėje esančiame pušyne turime tėvo Luko Laniausko, SJ, sumanytą ir įrengtą šventovę po dangumi. Tai dar viena vieta, kuri vilioja garbinti Kūrėją jo sukurtoje gamtoje.
Esant Lietuvai sovietų okupuotai, daug kas į Dainavą vykdami savo širdyje galvodavo, kad vyksta į mažąją Lietuvą, į Amerikos Lietuvą. Tai būdavo kelionė į simbolinę Lietuvą, be jokių vizų ar pasų.
- Ką norėtumėte, kad „Dainavos vaikai“ (ilgus metus ar pirmą kartą stovyklaujantys) pagalvotų ar prisimintų, įvažiuodami pro stovyklos vartus?
GD: Linkėčiau neužmiršti, kad Dainavos idėjos įgyvendinimą nulėmė aukos dvasia ir tikėjimas jos misija. Dainavos idėja ir toliau telkia bendraminčius išlaikyti šį nuostabų gamtos ir lietuvybės kampelį. Linkiu prisiminti visus – mūsų tėvus ir senelius, kurių pasiaukojimo ir ryžto dėka stovykla gimė ir tiek dešimtmečių gyvuoja. Raginu Dainavos vaikus toliau tęsti šias tradicijas – aukoti ne tik savo laiką, bet ir skirti finansinę paramą – ne tik stovyklos išlaikymui, bet ir gerinimui (remontams, pan.). Padėkite surasti papildomų finansavimo šaltinių, siųskite savo vaikus ir anūkus į Dainavos jaunimo stovyklas, seminarus ir savaitgalius.
PZ: Norėčiau, kad žinotų ir prisimintų, kad prie Dainavos steigimo bei išlaikymo prisidėjo labai daug žmonių.
Kalbino Ramunė Kubiliūtė
