Rusijos informacinis karas prieš Vakarus yra tik vienas iš gausybės instrumentų, kuriuos Kremlius pasitelkia savo hibridiniame kare, nukreiptame prieš NATO, Europos Sąjungą, liberaliąją demokratiją. Trumpai tariant, hibridinis karas tarnauja Kremliaus interesų tarptautinėje erdvėje įtvirtinimui, ar tai būtų Vakarų aljansų skaldymas, ar prorusiškų jėgų atvedimas į valdžią, ar siekis įsitvirtinti norimose rinkose diktuojant savas sąlygas, ar planai aneksuoti tam tikras teritorijas.
Kaip JAV atstovų rūmuose teigė RAND korporacijos ekspertas Christopheris S. Chivvisas, yra trys esminės Rusijos hibridinį karą apibūdinančios charakteristikos. Pirmoji yra siekis ekonomizuoti galios panaudojimą suvokiant, kad Rusija turėtų menkas galimybes laimėti užsitęsusį konvencinį konfliktą su NATO. Tad Kremlius, jei tik įmanoma, sąmoningai renkasi vengti tiesioginės karinės galios panaudojimo ir mieliau renkasi kitus įrankius – kibernetines atakas, dezinformacijos kampanijas. Be to, hibridinis karas yra nuolatinis, kinta tik jo intensyvumas ir pasitelkiami įrankiai. Galiausiai hibridinis karas tiesiogiai taikosi į pasirinktų valstybių gyventojus siekiant juos paveikti per informacines operacijas, penktąsias kolonas.
Kaip kitame tyrime „Kaip Europos valstybės gali atsakyti į Rusijos informacinį karą? Analitinė apžvalga“ rašo Stokholmo universiteto Saugumo departamento ekspertės Maria Hellman ir Charlotte Wagnsson, egzistuoja gausybė empirinių duomenų, įrodančių, kad Rusija „sąmoningai, sistemiškai siekia paveikti Europos valstybių gyventojų nuostatas, manipuliuoti suvokimu ir kreipti veikimą taip, kad visa tai pasitarnautų Rusijos interesams“. Rusija, pasitelkdama Kremliui klusnią žiniasklaidą, socialinius tinklus, siekia transliuoti savo strateginį naratyvą, sukonstruotą iš trijų esminių sudedamųjų dalių – pradinio status quo įvardijimo, problemos, kuri tą status quo sugriovė, ir siūlymo, kaip būtų galima atkurti tą suardytą tvarką.
Filosofas Rogeris Scruttonas pažymi, kad šiandienė Rusijos dezinformacija nėra naujas reiškinys, o veikiau suintensyvinta ir naujus kanalus išnaudojanti sovietinės strategijos tąsa. Sovietinė ir šiandienė Kremliaus propaganda turi bendrą bruožą – tiesos atmetimą. „Komunistinė ideologija atmetė tiesos idėją kaip buržuazinį konstruktą. Buvo svarbu galia, ir tiesa buvo pakrikštijama kiekviena doktrina, kuri tą galią teikė. <…> Komunistų partijai rūpėjo tikslas: komunistinės kontrolės įtvirtinimas kiek įmanoma platesnėje civilizuoto pasaulio erdvėje. „Kapitalistinės apsupties“ mitas, sovietinis ginklavimasis kaip „taikos ofenzyva“, invazijos į Vengriją, Čekoslovakiją ir Afganistaną kaip „broliška pagalba“ – visa tai yra dalis diplomatijos po tiesos (post-truth). <…> Rusijos diplomatijos prielaida yra: „Nėra tiesos ir todėl viskas, ką jūs sakote, yra melas“, – rašo R. Scruttonas. 2014 metų Rusijos Karinėje doktrinoje teigiama, kad informacija yra vienas iš modernaus konflikto komponentų, o nacionalinėje saugumo strategijoje bylojama apie tai, kad vykstant globaliam informaciniam karui informacija tampa nacionalinio saugumo įrankiu.
Vakarų pasaulis negali likti abejingas informaciniam karui, nukreiptam prieš jį. Tačiau esminis klausimas – kaip atsakyti į Rusijos propagandą, kuria siekiama piliečiams įmontuoti tam tikrą mentalinę schemą, ir kartu netapti panašiam į Putiną. Kaip kovojant neišduoti demokratinių vertybių, kaip nepaminti žodžio laisvės principo? Šiuos klausimus savo tyrime kelia minėtosios Stokholmo universiteto ekspertės.
M. Hellman ir Ch. Wagnsson išskiria keturis idealius atsako Rusijos dezinformacijai modelius – konfrontaciją, natūralizaciją, blokavimą ir ignoravimą.
Konfrontacija
Konfrontacija kalba apie aktyvų į išorę nukreiptą atsaką. Yra aiškiai identifikuojami melagingi Kremliaus strateginiai naratyvai, skleidžiantys dezinformaciją apie įvykius, lyderius, žmones ar fenomenus Europoje, ir jiems sumodeliuojamas kontrnaratyvas, kurio tikslas yra ne tik paneigti melą, tačiau ir išsakyti argumentuotą tiesą. Kaip pavyzdį analizės autorės čia mini Estijos iniciatyvą 2015 metais paleisti nacionalinį transliuotoją rusų kalba, suvokiant, kad rusakalbėje žiniasklaidoje yra būtina alternatyva Kremliaus propagandos ruporams. Statistika rodė, kad net 72 proc. Estijos rusakalbių teigė žinias apie karą Ukrainoje gaunantys iš Rusijos televizijos.
M. Hellman ir Ch. Wagnsson kritikuoja šią prieigą dėl trijų dalykų. Pirma, ji iniciatyvą atiduoda oponentui, t. y. iš esmės pasirenkama tik atsako, o ne proaktyvaus veikimo teisė. Antra, autorių teigimu, ji primena Kremliaus metodą skirstant „draugas-priešas“, „juoda-balta“. Esą taip tik dar labiau kurstomas priešiškumas. Trečia, reagavimas į dezinformacijos skleidėjus gali padėti legitimuoti juos kaip diskusijos dalyvius. Manding, būtent dėl pirmosios ir trečiosios priežasčių ši prieiga yra labiausiai pažeidžiama, tuo tarpu, kalbant apie kaltinimą priešiškumo kurstymu, tai, jei nesame gyvenantys visuomenėje po tiesos, tai ir nereikėtų baimintis įvardinti melagio melagiu. Svarbu tik atminti, kad Kremlius nėra visa Rusija, kad be Putino ir jo klikos toje šalyje yra ir kitaip manančių, už kitokį kelią kovojančių žmonių, kurie neseniai išėjo į gatves nebijodami režimo smurto.
Natūralizavimas
Antroji strategija yra natūralizavimas. Ji taip pat yra nukreipta į išorę, tačiau nėra konfrontacinė. Čia kaip tik nesiekiama reaguoti į priešo skleidžiamą dezinformaciją, o orientuojamasi į savojo strateginio naratyvo sklaidą. Kitas čia tampa mažai svarbus, nes svarbu pristatyti savo poziciją. Anot M. Hellman ir Ch. Wagnsson, taip siekiama pristatyti save kaip sektiną pavyzdį apeliuojant į išpažįstamas vertybes, pasaulėžiūrą. Autorių nuomone, tokią strategiją labiausiai įkūnija Vokietija, kuri ne tiek siekia reaguoti į Rusijos dezinformaciją, o koncentruojasi į savosios žinios sklaidą įvairiais kanalais, tarkime, transliuotoju „Deutsche Welle“.
Kalbėdamos apie šios prieigos silpnybes, Stokholmo universiteto mokslininkės teigia, kad vis dėlto toks savęs iškėlimas gali ženklinti savo moralinės viršenybės įtvirtinimą negatyvia prasme. Esą tai gali priminti kultūrinį imperializmą.
Vis dėlto šiuo atveju svarbu akcentuoti stipriąsias šios strategijos puses. Ji nėra tik reakcinė, o imasi proaktyvių veiksmų neapsiribodama tik reagavimu į oponentą. Ignoruoti oponento dezinformacijos kanalus yra pravartu siekiant jų nelegitimizuoti kaip priimtinų dialogo partnerių, nes su melu nediskutuojama, jis tik demaskuojamas.
Blokavimas
Trečioji strategija yra blokavimas. Šiuo atveju priešas bei jo dezinformacijos šaltiniai yra aiškiai įvardijami, tačiau apsiribojama tų šaltinių neutralizavimu juos užblokuojant. Nesiekiama kurti savojo strateginio naratyvo, kuris būtų pristatytas savo valstybėje ar užsienyje.
Studijos autorės kritikuoja šią strategiją dėl pavojaus žodžio laisvei. Jos rašo, kad būtent Lietuva ir Latvija dažniausiai pasitelkia būtent šią strategiją ir, užuot pristačiusios savo kontrnaratyvą, tiesiog blokuoja Rusijos dezinformacijos kanalus.
Šiuo atveju galima ginčytis, ar sąmoningai skleidžiamos dezinformacijos, kuri yra dalis hibridinio karo, ribojimas gali būti vadinamas cenzūra ar pavojumi žodžio laisvei. Riba yra slidi, tačiau būtina akcentuoti kelis kitus svarbius šios strategijos trūkumus. Pirma, šiandien tikrai gana sunku visiškai atsiriboti nuo priešo dezinformacijos, kuri transliuojama ne tik per televiziją, radiją, tačiau ir socialiniais tinklais, internetu. Žymiai svarbiau turėtų būti kritinio mąstymo ir medijų raštingumo ugdymas, kuris įgalintų piliečius atpažinti dezinformaciją. Be to, svarbu save apibrėžti ne per bendrą priešą, o per bendrą viziją, per bendrą naratyvą, kuris suvienytų mus į politinę bendruomenę. Tokio naratyvo stygius kaip tik ir padaro mus labiau pažeidžiamus dezinformacijai ir vidiniam susiskaldymui.
Ignoravimas
Galiausiai paskutinė atsako dezinformacijai strategija yra ignoravimas. Tai yra pasyviausia strategija, kuri renkasi apskritai nesivelti į informacinį karą. Studijos autorės pabrėžia, kad besirenkantieji šią prieigą labai pasitiki demokratinėmis institucijomis ir jų gebėjimu apginti sąžiningą, atvirą ir teisingą visuomenę. Yra manoma, kad žodžio laisvės, atviros visuomenės puoselėjimas yra svarbesnis uždavinys nei kova su priešu. Demokratinė, atvira visuomenė, kurioje ugdomas kritinis mąstymas ir medijų raštingumas, esą pati galės apsiginti nuo dezinformacijos kampanijų.
Kalbėdamos apie šios strategijos silpnybes, M. Hellman ir Ch. Wagnsson pabrėžia, kad ji pernelyg pasikliauja žiniasklaida kaip nepriklausoma institucija ir demokratijos bei atviros visuomenės gynėja. Manding, ši strategija gali būti palanki dezinformacijos skleidėjams, kurie dažnai stengiasi savo sąmoningą melą pristatyti kaip žodžio laisvės idealo ginamą kitokios nuomonės išsakymą. Esą viskas tėra nuomonė, viskas yra reliatyvu ir priklauso nuo požiūrio kampo. Faktai nustoja savo galios ir tampa lengvai minkomu plastilinu. Be to, svarbu atminti tai, kad mūsų nenoras su kuo nors kariauti informacinio karo jokiu būdu nereiškia, jog ta kita pusė taip pat nutrauks savo veiksmus.
Minėtosios keturios strategijos, be abejo, tėra idealūs modeliai. Dažnai praktikoje valstybės nesiremia kuria nors viena vienintele strategija, o jas derina. Tarkime, blokavimas gali būti suderinamas su siekiu skleisti savo strateginį naratyvą. Informaciniame kare svarbu ne tik nustatyti priešą, jo dezinformacijos šaltinius, tačiau ir labai kruopščiai pasirinkti atsako metodą, kad šis nesikirstų su pamatinėmis mūsų pačių vertybėmis. Kitaip tariant, kovojant su Putinu svarbu netapti veidrodiniu Putino atvaizdu. Jei Kremlius transliuoja, kad visi pribaltai yra fašistai, tai neturėtume pulti kurti kontrnaratyvo, kad visi rusai yra Putino zombiai. Tokio metodo pasirinkimas kaip tik būtų palankus Kremliui, nes tik pagilintų skirtį tarp mūsų ir jų ir būtų palankus Kremliui, siekiančiam parodyti, kad visi rusai tų pribaltų yra nekenčiami.
Be to, kalbant apie strategijos pasirinkimą, svarbu klausti, ar ji yra pakankama išsikeltiems tikslams pasiekti. Tarkime, blokavimas vargu ar gali būti pakankama priemonė, jei norime ne tik atsiriboti nuo dezinformacijos šaltinių, tačiau ir užmegzti dialogą su žmonėmis, kurie ilgą laiką tais šaltiniais naudojosi. Tam būtinas savas naratyvas, kuris gebėtų įtraukti, priimti tuos žmones, o ne juos dar labiau marginalizuoti, moralizuoti.
Galiausiai pasaulyje, kuris, kaip dabar populiaru sakyti, gyvena po tiesos, kaip niekada svarbu ginti tiesą, akcentuoti faktus, argumentavimą. Nes jei nėra tiesos, tai viskas gali būti pavadinta tiesa, viskas gali būti pavadinta melu. Šiuo atveju labai svarbu būti kritiškiems savo pačių atžvilgiu, nes mūsų konstruojamas kontrnaratyvas neturėtų būti fake news ir fake facts kratinys, nukreiptas į oponentą. Nes tokiu atveju niekuo nebesiskirsime nuo jo.
Šaltinis: Bernardinai.lt
