Miško pasaka

Džiugus tebus Kalėdų rytas,

Kai žemę vėl žiema bučiuos,

Ir gražūs žodžiai gerumu pavirtę,

Lyg paukščiai tūps tavuos delnuos.

Kalėdos visada apgaubtos paslaptingumu, laukimu, džiaugsmu ir nerimu. Gruodžio 14 dienos rytą, šventiškai nusiteikę vaikučiai ir tėveliai skubėjo į Čikagos lituanistinę mokyklą. Gražiai išpuoštoje salėje laukė gražuolė eglė spindinti įvairiomis spalvomis.Vieni už kitus gražesni, linksmi ir žvalūs į salę atskubėjo kiškučiai (kiškiai), miško žvėreliai (vaikų ratelis) ir pelėdžiukai (darželis). „Miško pasaką“ sekti buvo patikėta darželio mokytojoms Romanai Samoškai ir Živilei Žukevičiūtei. Į sceną sušuoliavę mažieji kiškučiai su mokytojomis Rasa Zakarauskiene ir Silvija Eglynaite stebino ir džiugino visus savo gražiu ir nuotaikingu pasirodymu. Šokių mokytoja Onutė Cvilikienė šoko kartu su kiškučiais,  akomponavo Rasa Stanevičienė. Miško žvėreliai (vaikų ratelis) pasirodė visu savo gražumu. Išradingais kostiumais pasipuošę vaikučiai su mokytojomis Skirmanta Orintiene ir Sandra Abrutiene atliko savo gražiai paruoštą šventinę programėlę. Šokių mokytojos Onutė ir Rasa kartu su vaikais linksmai pašoko gražių šokių. „Miško pasaka“ tęsiasi. Į sceną atskubėjo gražieji pelėdžiukai (darželis) su mokytojomis Romana Samoška ir Živile Žukevičiūte. Gražiai padeklamavę eiles apie žiemą, vaikučiai pašoko linksmą ir nuotaikingą „pelėdžiukų“ šokį. Skambant dainavimo mokytojos Evelinos Karalienės akordams, visi šventės dalyviai dainavo gražiai išmoktas kalėdines daineles. Nors ir labai buvo gražu, bet kažko trūko „Miško pasakai“ užbaigti. Paklausus vaikučių ko dar trūksta, visi žinojo, kad trūksta Kalėdų senelio. Garsiai pakvietus į salę su dideliu maišu ant pečių atėjo Kalėdų senelis.  Šokių mokytoja Onutė Cvilikienė pakvietė senelį pašokti kartu su visais. Po nuotaikingų šokių Kalėdų senelis pradžiugino visus vaikučius dovanėlėmis. Visi skirstėmės linksmesni, geresni, laimingesni, tikėdami Kalėdų stebuklu.  

Mokytoja Romana Samoška

Šventiniai metų laikai

Pasibaigus vienai šventei į salę jau rinkosi pradinių klasių vaikučiai ir jų tėveliai. Visi skubėjo į gražiausią metų šventę – Kalėdas, kurioje be abejo laukė ir susitikimas su Kalėdų seneliu. Visą dieną žėrinti Kalėdų eglutė, puošnūs karnavaliniai vaikučių rūbai, linksma muzika ir žaidimai teikė džiaugsmą vaikams  ir tėveliams.

Šiais metais Kalėdinė šventė netradiciškai sukvietė į visų metų laikų susitikimą. Antros klasės mokiniai  (mokytoja Daiva Juzėnas) įkūnijo „Žiemą“ ir pasikvietė visus metų laikus į Kalėdinę puotą. „Žiema“ sušukusi burtažodį pasikvietė „Pavasarį“. „Pavasaris“ (ketvirtokai, mokytojos Danutė Petraitienė ir Angelė Žukevičienė) su žalia gėlėta skraiste padvelkė pavasario gaiva, išskleidė pirmuosius pumpurus ir dovanų į puotą atnešė pintinę žibuoklių. „Pavasarėliams“ mamytės pasiuvo nuostabaus grožio skraistes. Vaikai skaitė gražias eiles apie pavasarį, sušoko linksmą pavasarinį šokį. Po pavasario pasirodymo salę užplūdo „Vasaros“ kaitra. Trečiokai (mokytoja Rita Gudzevičienė) įbėgo į sceną pasipuošę vasarinėmis suknelėmis, šortais, marškinėliais, akiniais nuo saulės, nešini kamuoliais, drugelių gaudyklėmis.  Į puotą atsinešė medaus puodynėlę. Skaitė šiltas vasarines eiles apie saulę, aguonas, braškes, jūrą ir atostogas kaime pas močiutę. Na, o po linksmos vasaros visuomet ateina turtingas ruduo. „Rudenį“ atstovavo pirmokai (mokytoja Jolanta Žurumskienė). „Rudenėliai“ nudažė salę natūraliomis rudens spalvomis ir deklamavo eiles apie rudens grožį ir gėrybių gausą. Vaišių į puotą atnešė riešutų.

Visiems metų laikams susirinkus, visi pasidžiaugė Kalėdų nakties stebuklu, kad galėjo susirinkti kartu vienu metu. Bet „Žiema“ pradėjo nerimauti, kad kažko trūksta šioje puotoje. Tuomet pradėjo dainuoti linksmas daineles ir kviesti Kalėdų senelį. Netrukus Kalėdų senelis atvyko ir kartu linksmai dainavo ir šoko su vaikais. Visoms klasėms padovanojo po maišą dovanų.

Norisi tikėti, kad vaikučiai ne tik patyrė gerų emocijų, padovanojo vieni kitiems šypsenas, bet sukurtą Kalėdinę dvasią parsinešė ir į namus.

Mokytoja  Rita Gudzevičienė

Kitokios vyresnėlių Kalėdos

Baltais takais per šaltą pūgą,

Įlindę sniego kailiniuos,

Artėja šventės išsipustę

Prie dar vienos naujos pradžios.

Kalėdų šurmuly sustoję,

Apsupę artumu visus.

Jos prie dosnaus likimo kojų

Teskleis linkėjimus šiltus!

Gruodžio 21 dienos rytą Čikagos lituanistinėje mokykloje mokiniai, mokytojai ir tėvėliai rinkosi su pakilia nuotaika bei plačiomis šypsenomis. Tikras šventinis rytas. Pamokų nėra, bet visi dūzgia kaip bitutės, klasės ūžia nuo repetuojamų dainų, šokių, o renginių salė pilnut pilnutėlė mokytojų, tėvelių nykštukų, kuriems svarbu pasirūpinti, jog šventinė diena praeitų sklandžiai, šauniai bei gražiai papuošta. Einant koridoriais nosį maloniai kutena patys įvairiausi maisto kvapai, sklindantys iš klasių. Šurmulys bei pasiruošimai vyksta. Taip ir norisi įsitraukti į darbščiųjų sūkurį, šokio žingsneliu šokti bei niūniuoti už durų skambančias dainas. Laukia įdomi kalėdinė programa.

Jau keletą metų vyresniųjų klasių mokiniai kalėdinę šventę švenčia kiek kitaip. Nuo šešto iki dešimto skyriaus vaikai atstovauja etnografinius Lietuvos regionus. Taigi mokyklos šurmulio priežastis, jog kuo puikiau, šauniau bei išradingiau regionai būtų pristatyti.

Šventei pasiruošta. Vaikai sėdasi prie papuošti stalų, kurie lūžte lūžta nuo tradicinių aukštaitiškų, suvalkietiškų, dzūkiškų, žemaitiškų valgių. Kadangi Lietuva modernėja ir ne mažiau svarbi dabartinė Lietuvos kultūra, tai lai neįsižeidžia mažoji Lietuva, vietoje jos mokiniai atstovauja dabartinę Lietuvą.

O kas tie etnografiniai Lietuvos regionai? Kiekvienas Lietuvos etnografinis regionas yra istoriškai susiformavusi teritorija, turinti savo gentines ištakas, istorinį palikimą ir savitas kultūrines ypatybes, kurios iki mūsų laikų išliko kaip materialusis ir nematerialusis paveldas (tarmės, sakytinis ir muzikinis folkloras, papročiai, valgiai, architektūra, drabužiai, audiniai, tradiciniai dirbiniai ir kt.)

Dešimtokai(auklėtoja Simona Norgėlaitė) atstovauja Žemaitiją, devintokai (auklėtojas Juozas Vilkas) – Aukštaitiją, aštuntokai(auklėtoja Jovita Bickus)- Dzūkiją, septintokai(auklėtoja Sandra Žalnieriūnaitė) – Suvalkiją, šeštokai(mokytoja Jotvingė Grigas)– dabartinę Lietuvą.

Tėvelių išradingumui nėra ribų: ne tik stalai papuošti, bet ir vėliavos, kitos etnografinės dekoracijos puikuojasi salėje.

Šventė prasideda renginio vedėjų mokytojų Sandros Krumhorn bei Vilmos Vaičienės, pasipuošusiomis ožkelių kostiumais, pasisveikinimu bei pristatymu, kas yra Kalėdos bei kokią prasmę jos turėjusios senovėje.

Paskui pasigirsta beldimas į duris ir pro jas įžengia pats Kalėda. Kalėdų senelis senovės Lietuvoje buvo vadinamas Kalėda, atėjęs į namus sakydavęs: „Aš – Kalėda, atėjau iš ano krašto, kur miltų kalnai, medaus upės, alaus ežerai, saldainiais lyja, barankomis sninga, nešu skarbų pilną terbą, laimę, derlių ir kitokį labą. Prašau dureles atidaryti ir į aną kraštą nevaryti.“.

Kalėda palaimina kiekvieną regioną, tuo siekdamas užtikrinti gerovę, skalsą bei darną ateinančiais metais. Kiekvienas stalas apiberiamas javais. O už tai, kad jam atsidėkotų, nuo kiekvieno stalo vaikai jį pavaišina.

Kai Kalėda atsisėda, kiekvienas stalas pasisveikina bei prisistato. Mokiniai parodė teatralizuotą programą apie Lietuvos etnografinius regionus. Vaikai ne tik dainavo, šoko ir grojo, bet pakvietė visus paklausyti, kokios tradicijos buvo viename ar kitame regione. Programos metu susirinkusieji išgirdo skirtingų regionų tarmes, sužinojo išskirtinius regionų papročius. Puikus mokinių pasirodymas pakvietė pajusti mūsų kultūrinio paveldo grožį ir originalumą. Tai puikiai įrodė, koks puikus mūsų kraštas Lietuva, kokia turtinga kalba bei papročių gausa.

Norisi tik pasidžiaugti, kad lietuviškas tautiškumas trykšta iš vaikų širdelių.

Tėveliai džiaugėsi bei negailėjo vaikams plojimų, pritardami vaikų dainoms lingavo.

Po prisistatymo vaikai, vadovaujami tautinių šokių mokytojos Vilmos Vaičienės bei akomponuojant mokytojai G. Razumienei, žaidė lietuvių liaudies žaidimus: „Uoi, atvažiuoja leliu Kalėda“, „Želvičio kelmas“, „Grybs grybs pulkaunyks“, „Grybų raut“, „Vilko uodega“. Skambėjo su muzikos mokytoja D. Gedvilienės išmoktos dainos. Net širdį spaudė, kai tiek gražių balsu dainavo lietuviškai.

Visos šventės metu šypsenos veide nedingo nei mokinių, nei tėvelių, nei mokytojų veiduose.

Programa baigėsi giedamomis giesmėmis. Šviesos užgeso, vaikų rankose degė žvakutės, kurios dar labiau sujaudino ir įrodė, jog laukiant švenčių svarbu ne tik daugybė dovanų po eglute, bet ypatinga bendryste ir meilė.

Po programos visi galėjo paskanauti įvairiais tradiciniais etnografinių regionų patiekalais.

Oi, gardu, skanu buvo. Ir per barzdas varvėjo, ir burnoj turėjo, nes stalai nuo vaišių linko.

Ačiū mokytojams, mokiniams ir tėveliams už nuostabią šventę. Lai pildosi visi palinkėjimai su kaupu...

Mokytoja Simona Norgėlaitė

Tradicijų kupinos ČLM Kūčios

Čikagos lituanistinės mokyklos penktokai kaip ir kiekvienais metais paruošė Kūčių šventę snaigėmis išpuoštoje Čiurlionio galerijoje. Šventę organizavo mokytoja Vilma Sekona. Vaikai, pasipuošę lininiais rūbais, šventė Kūčias pagal senuosius lietuvių papročius. Tėvas (Augustas Leskauskas) ir Motina (Skaiva Purvis) vedė vakarą ant stalo dėdami lietuviškus tradicinius Kūčių patiekalus: kūčiukus, aguonpienį, plotkeles, silkę, juodą duoną, riešutus, obuolius, o likę vaikai pasakojo žiūrovams jų simbolinę reikšmę, supažindino visus svečius su Kūčių tradicijomis, jų papročiais.

Salės viduryje eglutę penktokai puošė taip kaip eglutes senovėje puošdavo lietuviai – riešutais, obuoliais, riestainiais, sausainiais ir gražiaisiais šiaudinukais. Šventėje nepamiršta ir linksmosios dalies – burtų ir žaidimų. Labiausiai džiugesio sukėlė malkų skaičiavimas ir lėkščių vertimas. Į juos įsitraukė net patys žiūrovai- tėveliai.

Po šokio (kurto mokytojos Vilmos Vaičienės) ir dainų (akomponuojamų mokytojos Dalės Gedvilienės), talentų pasirodyme skambėjo ir pačių penktokų skambinami instrumentai. Matas Ulba grojo violončele, Skaiva Purvis ir Beatričė Bartnikaitė pianinu, o Augustas Leskauskas nustebino visus  savo pagamintu tortu „Medutis“.

Kas metai ši penktokų ruošiama Kūčių šventė sušildo širdis savo tautiškumo dvasia, kviesdama nepamiršti lietuviškų tradicijų ir papročių, gerbti ir tausoti senolių išmintį ir perduoti ją su meile ir džiugesiu sekančioms kartoms. 

Sekime ir mes penktokų pavyzdžiu ir parsineškime į savo namus šią nuostabią lietuvišką Kalėdų dvasią, kad šildytų ji mūsų širdis dar ilgai ilgai, Kalėdoms jau praėjus.

Mokytoja Vilma Sekona