„Gatvės jau prarastos“, – rugpjūčio mėnesio interviu leidiniui „City Journal“ sakė Čikagos policijos profesinės sąjungos vadovas Deanas Agelo. Vos kelios valandos iki to pokalbio susišaudymo metu buvo nužudytas Čikagos policijos pareigūno sūnus, sėdėjęs savo tėvų namo terasoje – jis tapo vienu iš 92 žmonių, nužudytų per patį mirtiniausią mėnesį nuo 1993-ųjų liepos. Tarp vis dėlto išgyvenusių rugpjūčio mėnesio atsitiktinių kulkų aukų yra dešimtmetis Tavonas Tanneris, pašautas bežaidžiantis savo namų kieme (kulka pažeidė berniuko kasą, žarnyną, inkstus, blužnį ir vis dar yra skausmingai įstrigusi tarp peties ir krūtinės, nepaisant kelių operacijų), aštuonmetė, pašauta į ranką tuo metu, kai ėjo per gatvę, ir dvi šešiametės.
Per pirmuosius septynis 2016 metų mėnesius buvo pašauta mažiausiai 15 vaikų iki 12 metų, įskaitant Tėvo dieną pasiklydusios kulkos pašautą trimetį, kuris visam laikui liko paralyžiuotas. Nuo ginkluoto smurto kenčia ir senoliai: rugsėjo 6-osios popietę prie kiemo veją laistančio 71-erių metų vyro dviračiu privažiavęs paauglys pareikalavo atiduoti piniginę, o vyriškiui atsisakius, pašovė jį į pilvą, iškraustė kišenes ir nuvažiavo.
Siaubingi antirekordai
Iki rugsėjo pradžios nužudymų skaičius Čikagoje buvo 47 procentais didesnis nei per tą patį laikotarpį pernai – o ir pernai mieste nužudyta daugiau žmonių nei 2014-aisiais (sužeidimų šaunamaisiais ginklais taip pat padaugėjo 47 procentais). Darbo dienos savaitgalį iš viso nušauta 13, sužeistas 51 žmogus.
O štai naktį iš pirmadienio į antradienį buvo užfiksuota 600 ir 601 žmogžudystė mieste (tiesa, tai yra medicinos ekspertizės biuro duomenys, kurie įskaito ir pernai sužeistus asmenis, kurie nuo sužeidimų mirė šiemet – policijos šių metų žmogžudysčių statistika yra kiek mažesnė). Pernai per visus metus mieste užfiksuotos 486 žmogžudystės.
Medicinos ekspertizės biuro duomenimis, didžioji dauguma šiais metais nužudytų asmenų – 540 – mirė nuo šautinių žaizdų, o dar 28 – nuo durtinių. 19 žmonių buvo mirtinai sumušti, 9 žuvo padegimuose, 3 mažamečiai tapo smurto prieš vaikus aukomis, o dar 2 žmonės buvo sąmoningai suvažinėti automobiliu.
„Nėra išeities iš šios šaudynių epidemijos“, – minėtame interviu kalbėjo Angelo. Jo neviltis suprantama – Čikaga yra ryškiausias taip vadinamo „Fergiusono efekto“ pavyzdys šalyje. Dėl nuolatinės kritikos iš „Black Lives Matter“ judėjimo ir jį remiančių politikų bei visuomenės veikėjų, Čikagos policija smarkiai sumažino aktyvaus patruliavimo mastus (dabar Čikagos meras jau kalba apie tai, kad vėl reikia skatinti aktyvesnį policininkų patruliavimą pačiuose pavojingiausiuose rajonuose). Iki rugsėjo 27-osios prevencinis pėsčiųjų sustabdymas sumažėjo 82 procentais, lyginant su tuo pačiu laikotarpiu praėjusiais metais. „Policininkai tiesiog pravažiuoja pro įtartinas grupeles, besibūriuojančias gatvių sankryžose, – sako Angelo. – Jie nieko nebetikrina.“ Dėl smarkiai sumažėjusio policininkų aktyvumo kontrolės svertai vėl patenka į nusikaltėlių rankas, o juodaodžių gyvybės prarandamos tokiais mastais, kokio nematėme jau kelis dešimtmečius.
Policija nieko nedaro
Ar tikrai galima kaltinti Čikagos policininkus abejingumu? Jie paprasčiausiai reaguoja į politinius signalus, kuriuos jiems siunčia patys galingiausi visuomenės segmentai. Ne tik prezidentas Barackas Obama, bet ir visa eilė kitų įtakingų asmenybių nuolat kaltina šalies policiją mirtinu nusitaikymu į juodaodžius ir lotynoamerikiečius gyventojus. Aktyvistai ir akademikai griežtai smerkia pėsčiųjų stabdymus ir kratas bei kitą aktyvų viešosios tvarkos palaikymą kaip rasizmo skatinamą priespaudą, skirtą „kontroliuoti afroamerikiečius ir skurdžias bendruomenes“, kaip sako Kolumbijos universiteto teisės mokyklos profesorius Bernardas Harcourtas. Ir visai nesvarbu, kad patys įstatymui paklūstantys neturtingų rajonų gyventojai maldauja policijos pareigūnų išvalyti gatves nuo paauglių ir kitų slampinėtojų būrių. Jie iš savo skaudžios patirties gerai žino, kad tokie neaiškaus jaunimėlio būriai dažniausiai ir yra atsakingi už susišaudymus. Tačiau jų balsai lieka neišgirsti.
Nuo ginkluoto smurto kenčia ir senoliai: rugsėjo 6-osios popietę prie kiemo veją laistančio 71-erių metų vyro dviračiu privažiavęs paauglys pareikalavo atiduoti piniginę, o vyriškiui atsisakius, pašovė jį į pilvą, iškraustė kišenes ir nuvažiavo.
Čikagos policijos pareigūnų aktyvumą stabdo ir 2015 metais pasirašytas susitarimas tarp Amerikos pilietinių teisių sąjungos (ACLU) Ilinojaus skyriaus ir buvusio policijos vado, kuriuo numatoma, kad visos policininkų užpildytos žmonių sustabdymo ataskaitos turi būti siunčiamos ACLU patikrinimui.
Dėl plačiai nuskambėjusių netinkamo policininkų elgesio bylų, tokių kaip Laquano McDonaldo nužudymo atvejis, ir netinkamo jų sprendimo atsiimti tenka visiems likusiems pareigūnams. Dabartinėje „Black Lives Matter“ eroje tiek Čikagos policininkams, tiek jų kolegoms kituose urbanistiniuose regionuose tenka susidurti su agresyviu priešiškumu kas kartą, kai išlipa iš automobilio, kad patikrintų įtartiną elgesį.
Vos prieš kelias savaites „Chicago Tribune“ paskelbė reporterio padarytą vaizdo įrašą, kuriame užfiksuota, kaip būrys paauglių apie valandą bjauriai tyčiojasi, keikdamiesi ir kartodami „Black Lives Matter“ lozungus, iš po įvykusio susišaudymo nusikaltimo vietą tiriančių pareigūnų vakarinėje miesto dalyje. Daug neapykantos teko juodaodžiui policininkui, kuris buvo vadinamas „išdaviku“ ir „kale“. Kažkas gretimoje gatvėje paleido šūvius, kad ši kompanija pasismagintų stebėdama, kaip policininkai bėga į kitą galimo nusikaltimo vietą ir jiems pavymui šauktų: „Bėkit, kalės, bėkit!“. Kad ir kaip nemalonu stebėti tokį vaizdą, ši kompanija buvo palyginus nepiktybiška lyginant su smurtingu pasipriešinimu, su kuriuo policininkams tenka nuolatos susidurti – tačiau šis „Chicago Tribune“ reportažas pademonstravo tamsiąją reakcijos į „Black Lives Matter“ judėjimą pusę, kuri vyrauja gatvėse ir apie kurią kalbėti vengiama, nes ji yra perdėm kontroversiška.
Kas kaltas?
Vien per vasarą buvo gauti du realūs grasinimai nužudyti pareigūnus, o iki rugsėjo 15 dienos 40 policijos pareigūnų buvo sąmoningai užpulti apsiginklavusių užpuolikų – tokių užpuolimų skaičius lyginant su 2015 ir 2014 metais išaugo 100 procentų.
Visuomenėje ir žiniasklaidoje nuolat ieškoma tokios anarchijos paaiškinimų. Tarp dažniausiai aptariamų argumentų yra skurdas, rasizmas, vyriausybės paslaugų trūkumas. Policijos vadas Eddie Johnsonas taip pat mano, kad už augantį smurtą yra atsakingos „socialinės ir ekonominės problemos“, tačiau, jo manymu, labiausiai prie augančio ginkluoto nusikalstamumo prisideda tai, kad Čikagoje už ginklų nusikaltimus nėra skiriamos pakankamai griežtos bausmės.
Gal jis dėl to ir teisus, tačiau su juo nesutinka Ilinojaus įstatymų leidėjų Juodaodžių grupė, kuri nuolatos blokuoja bet kokius bandymus įteisinti griežtesnes minimalias bausmes už smurtinius nusikalstamumus. Tokia nekintama jų pozicija leidžia daryti prielaidą, kad to priežastis yra ta, apie kurią viešai nekalbama – kad, pagal statistiką, didžioji dauguma, net 80 procentų, visų su ginklais susijusių nusikaltimų padaro juodaodžiai. Tad niekas nevyksta. Po kiekvieno itin kruvino savaitgalio Čikagoje, policijos vadas pasako jausmingą kalbą apie aukas (mes visada koncentruojamės į aukas, nes labai dažnai bendruomenėse gyvuojanti tradicija „nebūti skundiku“ užkerta kelią surasti kaltininkus) ir apgailestauja, kad su neteisėtais ginklais pagauti pažeidėjai labai greitai ir vėl sugrįžta į gatves.
Tačiau nei Johnsono menkų bausmių už ginkluotus nusikaltimus argumentas, nei itin paplitęs aiškinimas, kad už suaktyvėjusį nusikalstamumą Čikagoje yra atsakingos socialinės ir ekonominės negandos, nepaaiškina, kodėl smurtiniai nusikaltimai pradėjo sparčiai augti būtent dabar – nuo 2015 metų. Teisingumo ir bausmių skyrimo sistemoje jokių permainų nebuvo. Šalis šiuo metu taip pat neišgyvena jokios reikšmingos ekonominės krizės. Taip, Čikagai yra būdingi nusikalstamumo situacijos svyravimai, tačiau tokio intensyvumo nematėme jau mažiausiai dešimtmetį. Tad kas gi pasikeitė? Vienintelis realiai pasikeitęs dalykas - tai prieš policiją nukreiptos ideologijos sustiprėjimas, kurį kursto „Black Lives Matter“ judėjimas ir visi jo apologetai, pradedant didžiausiais žiniasklaidos šaltiniais, baigiant pačiu prezidentu ar pramogų verslo grandais. Tik, ko gero, labai mažai aistringų šio judėjimo šalininkų tiksliai žino, kokie gi yra visi jo tikslai (jų tarpe yra ir reikalavimas visiems juodaodžiams mokėti kasmėnesines išmokas kaip bazinį atlyginimą ir kompensaciją už viską, ką jiems šioje šalyje teko išgyventi).
Sunku pasakyti, koks yra receptas, galintis nutraukti ar bent jau ženkliai sumažinti ginkluoto smurto lygį mieste. Aišku tik tiek, kad sprendimas nėra vienareikšmis, paprastas ir akimirksniu suveikiantis. Idealu, kad sprendimas prasidėtų nuo šeimos, kad daugiau rizikos grupėje esančių berniukų būtų auginami pilnose šeimose, kuriose yra ne tik mama, bet ir tėvas. Apie šeimos griūtį kaip apie „esminę smurto urbanistinėse vietovėse priežastį“ kalbėjo ir pats policijos vadas Johnsonas.
„Vakare man grįžtant namo, kaimynai manęs neretai klausia, kodėl tokia gausybė afroamerikiečių neprisiima atsakomybės ir neužsiima tikru savo vaikų auklėjimu, – kalbėjo jis po kruvino Darbo dienos savaitgalio. – Mes visi suvokiame, kiek daug dalykų – gerų ir blogų – prasideda šeimoje.“
„Kur ir kada visa tai baigsis? Nežinau, – sako Deanas Angelo. – Mes esame mums dar nepažįstamoje teritorijoje. Matome, kad politikai jau vėl pradeda kalbėti, kad laikas padėti policininkams atlikti savo darbą, tačiau nežinome, kaip tai vyks praktikoje ir, apskritai, ar tai tokioje susipriešinimo atmosferoje yra įmanoma.“
