Balandžio 26 dieną Ukrainoje minimas Černobylio katastrofos 30-metis. Tai oficialių renginių ir tautos tylos metas. Tautos, apie Černobylį prisimenančios tik socialinių išmokų nukentėjusiems, kurias bet kuriuo metu gali atšaukti, kontekste.
Yra keli terminai, vartojami apibūdinti tai, kas įvyko. Pirmasis – „Černobylio avarija“. Taip apibūdinamas pats sprogimas ketvirtajame atominės elektrinės bloke, po kurio į aplinką buvo išskirtas milžiniškas kiekis radioaktyvių medžiagų. 30 kilometrų spinduliu buvo evakuota daugiau nei 115 tūkstančių žmonių. Daugiau nei 600 tūkstančių dalyvavo likviduojant avarijos pasekmes. Jei įskaičiuosime draugus ir pažįstamus, tai žmonių, prisilietusių prie Černobylio atominės elektrinės avarijos, skaičius pasiektų kelis milijonus.
Antrasis terminas, vartojamas kalbant apie 30 metų senumo įvykius, yra „Černobylio katastrofa“. Toks žodžių derinys yra užuomina į įvykį, kuris tiesiogiai arba netiesiogiai palietė visus ir pakeitė asmeninės bei kolektyvinės ukrainiečių istorijos kryptį. Skirtingai nuo atominių bombų sprogimo Hirošimoje ir Nagasakyje, Černobylio atominės elektrinės sprogimas buvo panašus į itin galingą taip vadinamąją „purvinąją bombą“, kurios kenksmingiausias faktorius buvo radioaktyvus didžiulės teritorijos tankiai apgyvendintoje šalies dalyje užteršimas. Tuo metu susiformavę radioaktyvūs debesys išnešiojo radiaciją po didžiąją Europos teritorijos dalį, tačiau didžioji dalis teršalų tada teko dabartinėms Baltarusijos, Rusijos ir Ukrainos teritorijoms.
Terminas „Černobylio katastrofa“ taip pat nurodo į avarijos pasekmes ir į miglotą oficialios sovietų valdžios reakciją, kuri avarijos pasekmes pablogino kelis kartus.
Liudininkų pasakojimu, perdėtai aukštas radiacijos lygis ketvirtajame atominės elektrinės bloke užfiksuotas tik po kelių valandų nuo gaisro gesinimo pradžios. Elektrinėje buvo du radiacijos matavimo aparatai, galintys išmatuoti iki 1000 R/h, tačiau vienas sugedo, o kitas buvo palaidotas po nuolaužomis. Tai skamba neįtikėtinai, tačiau kai darbo ėmėsi ugniagesiai, niekam nebuvo žinomas tikrasis radiacijos lygis bloko viduje ir aplink jį. Kaip rašoma oficialiuose šaltiniuose, gaisrą gesino 69 žmonės ir 14 technikos vienetų. Visą ugniagesių turimą apsaugą tesudarė brezentiniai darbo drabužiai, pirštinės, šalmai ir dujokaukės, kurias ugniagesiams avarijos vietoje teko iš karto nusiimti, nes aukštoje temperatūroje nebuvo įmanoma dirbti jas dėvint. Sukūrusi vieną iš galingiausių to meto branduolinio ginklo valstybių, tuometinė SSRS neturėjo efektyvių individualių branduolinės apsaugos priemonių.
Dar vienas siaubingas nusikaltimas buvo visiškas įvykių nutylėjimas. Pirmasis pranešimas apie avariją sovietinėje žiniasklaidoje pasirodė tik balandžio 27 dieną, praėjus 36 valandoms nuo sprogimo. Vietinė Pripetės radijo stotis pranešė itin arti sprogimo epicentro esančio miesto gyventojams apie laikiną evakuaciją. Nesuprasdami avarijos mastų (nes jiems to niekas nepaaiškino), žmonės manė, kad savo namus jiems palikti teks vos kelioms dienoms.
1986-ųjų balandžio 28-ąją, t.y. praėjus dviem dienoms nuo įvykių pradžios, naujienų agentūra TASS perdavė trumpą informacinį pranešimą: „Černobylio atominėje elektrinėje įvyko nelaimingas atsitikimas. Pažeistas vienas iš reaktorių. Imtasi priemonių incidento pasekmėms pašalinti. Nukentėjusiems suteikta reikalinga pagalba. Suformuota valstybinė komisija įvykiui ištirti.“ Ir viskas. Jokių paaiškinimų, jokių rekomendacijų ar perspėjimų.
Tuo metu, kai užsienio žiniasklaidos priemonės kalbėjo apie milžinišką pavojų žmonių gyvybėms, branduolinės taršos epicentre atsidūrę gyventojai dėl ciniškos savo valdžios tylos apie tai nė neįtarė ir toliau liko mirtino pavojaus zonoje. Dar daugiau! „Kad nebūtų eskaluojama gyventojų panika“, nuspręsta surengti iškilmingus Gegužės 1-osios paradus ir visuotinę šventę. Kijeve ir kituose Ukrainos miestuose Gegužės 1-osios proga surengtose eitynėse dalyvavo daugybė nieko neįtariančių Sovietų Sąjungos piliečių. Norėdamas nutildyti pradėjusius sklisti gandus, pirmasis Ukrainos komunistų partijos sekretorius Vladimiras Ščerbickis į paradą atsivedė savo anūkus. Visa tai byloja apie tai, kad sovietų valdininkai žinojo tik vieną būdą „gesinti“ tokio masto „gaisrus“: slėpti tiesą, nusispjauti į žmonių gyvybes ir visomis išgalėmis saugoti iliuziją, kad situacija yra kontroliuojama.
Yra mažiausiai du būdai paaiškinti Černobylio avarijos priežastis. Pirmasis – sovietinis, su aiškiai nurodomais kaltininkais. Vyriausybinė komisija visą atsakomybę už avariją numetė operatyviniam personalui ir Černobylio atominės elektrinės vadovybei. Antrasis būdas – tai suvokti tuometę įstatymų sistemą, kurios sąlygomis žmonių gyvybėms abejingoje Sovietų Sąjungoje negalėjo neįvykti Černobylio lygio tragedija.
1993 metais sukurta Tarptautinė atominės energijos agentūra (TATENA) – konsultacinis komitetas branduolinio saugumo klausimais – pateikė ataskaitą, kurioje pačia įtikinamiausia avarijos priežastimi įvardintos reaktoriaus projekto ir statybos klaidos. Ekspertų nuomone, ketvirtasis reaktorius neatitiko saugumo reikalavimų, o jo konstrukcijoje buvo pavojingų požymių. Taip pat pabrėžta ir žema atominės elektrinės eksploatacijos reglamento, liečiančio saugumą, kokybė bei bendras branduolinės sferos saugumo kultūros trūkumas tiek nacionaliniu, tiek vietiniu lygmeniu. Ataskaitoje minima, kad tarp operatorių bei operatorių ir projektuotojų nevyko efektyvus apsikeitimas informacija, atominės elektrinės personalas nepakankamai gerai išmanė saugumui poveikį darančias jos ypatybes bei padarė visą eilę klaidų, pažeidė instrukcijas ir nesilaikė bandymų programos reikalavimų.
Minėdami avarijos metines, mes turėtume suvokti, kad Černobylio tragediją didele dalimi nulėmė dar ir tai, kad tikrąja jos kaltininke buvo sistema, kuri rūpinosi savo pačios išgyvenimu piliečių gyvybių ir saugumo sąskaita. Tai sistema, kuri savo išlikimą laikė nacionalinio saugumo klausimu, o žmogaus ir visuomenės išlikimą – „panikos eskalavimu“. Šiandien jau niekas negali atsakyti, kiek gyvybių būtų buvę įmanoma išgelbėti, jei informacija apie tikrąją avarijos situaciją būtų paskelbta iš karto, jau pirmomis valandomis ar net minutėmis. Kiek būtų išgyvenę karštame reaktoriuje gaisrą gesinusių ugniagesių, jei jie būtų turėję reikiamą apsaugą nuo radiacijos ir techniką, galinčią dirbti pavojingomis sąlygomis nedalyvaujant žmogui? Jei žmonės nebūtų dalyvavę šventiniuose paraduose – kiek iš jų būtų išsaugoję sveikatą ir gyvybę?
Černobylio avarija yra gerai ištyrinėta, mes turime gausybę dokumentų su išvadomis ir apibendrinimais. Siekiant išvengti panašios situacijos pasikartojimo, daugelis Europos atominių elektrinių buvo aprūpintos naujomis saugumo sistemomis. Šioje srityje skaudi istorijos pamoka išmokta. Tačiau Ukraina dar neįsisavino ir neišgyveno Černobylio kaip sisteminio reiškinio. Kadangi nuo įvykių praėjo jau 30 metų, manau, kad drąsiai galima įvesti dar vieną terminą – „Černobylio trauma“, kuriuo apibūdiname tam tikrą iš kolektyvinės sąmonės išstumtą reiškinį, kuris vis dėlto pasireiškia pasąmoningai, per elgesį ir pasikartojančius simptomus.
Daugelis ukrainiečių prisimena, kaip tuo metu, išgyvendami didžiulę baimę dėl savo ir artimųjų gyvybių, bandė nuo radiacijos apsisaugoti po ranka pasitaikančiomis priemonėmis, taip, kaip tik išmanė. Daugelis išsiuntė savo vaikus toliau nuo avarijos epicentro, neturėdami nė mažiausio supratimo, kuria kryptimi trauks radioaktyvus debesis. Niekas tuomet netikėjo sovietų žiniasklaidos nuolat skelbiamu „saugiu radiacijos lygiu“. Tokia masinė baimė ir nepasitikėjimas be pasekmių nepraeina. Būtent po Černobylio avarijos sovietų valdžia nebebuvo laikoma neabejotinu autoritetu ir tuomet dar sovietinių ukrainiečių gynėja.
Černobylio avarija yra gerai ištyrinėta, mes turime gausybę dokumentų su išvadomis ir apibendrinimais. Siekiant išvengti panašios situacijos pasikartojimo, daugelis Europos atominių elektrinių buvo aprūpintos naujomis saugumo sistemomis. Šioje srityje skaudi istorijos pamoka išmokta. Tačiau Ukraina dar neįsisavino ir neišgyveno Černobylio kaip sisteminio reiškinio.
Černobylis tapo valdžios nusikaltimu, priverstine piliečių tragedija, tačiau jis niekada nebuvo tautos, susidorojusios su šia milžiniška nelaime, drąsos ir pergalės istorija. Ukrainiečiai perkėlė šimtus tūkstančių pabėgėlių, minimalizavo mirtiną pavojų, kurį tuomet jautė kiekvienas (tai, žinoma, buvo padaryta ne be pačių gyventojų drąsos ir pasiaukojimo). Černobylis ukrainiečiams tapo trauma, tačiau netapo susidorojusios su iššūkiu ir išvadas iš šios skaudžios pamokos padariusios bendruomenės istorija.
Iš lėktuvo padarytos ketvirtojo reaktoriaus nuotraukos stulbinamai panašios į nuniokoto Donecko oro uosto vaizdus. Ir vėl į kolektyvinės sąmonės giliausią kampą yra nustumiami tragiški pastarųjų poros metų įvykiai, palietę praktiškai kiekvieną Ukrainos gyventoją. Ir vėl matome pasikartojantį visuotinį nepasitikėjimą oficialių žiniasklaidos šaltinių pateikiama informacija bei nepasitenkinimą valdžia ir jos priimamais sprendimais. Ir vėl šalis pilna į nepavydėtiną padėtį patekusių žmonių, netekusių namų ir turto, bevardžių herojų ir tokių pat bevardžių „panikos neeskaluojančiųjų“.
Černobylio pamoka rodo, kad jei tokios globalinės tragedijos netampa nuosprendžiu sistemai, tuomet jos neišvengiamai priveda prie valdžios, o gal net ir pačios šalies kracho. Tam, kad suvoktume, kaip gyvybiškai svarbu Ukrainai atsikratyti sovietinių išgyvenimo principų, tereikia vieną greta kitos sudėti dvi nuotraukas, darytas skirtingu laiku ir skirtingose vietose, tačiau toje pačioje smarkiai traumuotoje šalyje.
Larisa Vološina, Kijevas, Ukraina
