Jūratė Kazickaitė: „Perskaičius šį straipsnį laikraštyje „New York Times“, buvau labai nustebinta Davido Rockefellerio vertybių, kuriomis jis vadovavosi gyvenime, panašumu į mano Tėvelio filosofiją. Nebandau palyginti mūsų šeimos kuklios pagalbos su visu tuo, ką Rockefellerių šeima davė pasauliui savo begalinio dosnumo dėka. Tačiau filantropijos motyvacijos bei sentimentalumai, pabrėžti straipsnyje, nedaug kuo skiriasi nuo Kazickų šeimos fondo siekių: būti paprastu, veikliu, vertinti kitus bei nepamiršti atsakingumo jausmo. Tačiau labiausiai man įstrigo Davido Rockefellerio dėkingumas – žinoma, visų pirma tėvo paliktam gausiam turtui, bet kas žymiai svarbiau už patį turtą – galimybė juo pasidalinti su kitais.
Laiškuose, Tėvelio rašytuose 2008 metais tėvų 67-ųjų vedybų metinių proga, jis reiškė dėkingumą už ilgą laimingą gyvenimą kartu. Tačiau jam kilo klausimas: „Kodėl Dievas mums toks malonus? Galbūt Jis duoda mums šį laiką, kad pagelbėtume tiems, kurie vargsta, ir tiems, kurie palikti likimo valiai, nematantys nei grožio, nei turintys net kam priminti, kad jie irgi yra žmonės - pamiršti, kenčiantys, praradę viltį bei širdies džiaugsmą.“
Iš tikrųjų visą gyvenimą Tėvelis buvo dėkingas - už nepakartojamą galimybę pabėgti iš komunistinės Lietuvos į sėkmingą gyvenimą Amerikoje ir sugrįžimą į mylimą Tėvynę daryti gera. Ir užbaigia jis savo autobiografiją „Vilties kelias“ dėkingumo žodžiais: „Kartu ši knyga - ir padėkos žodis Dievui, gyvenimui. Tai mūsų „ačiū“ artimiesiems, draugams. Tiems, kurie būdami šalia daro mus laimingus. Ir tiems, kurie jau nukeliavo į amžinybę, bet paliko mums neįkainojamą dovaną - nepamirštamas bendravimo su jais akimirkas.“
Aš ir mano broliai jaučiame begalinę palaimą ir dėkingumą už paveldėtą filantropijos kultūrą ir už galimybę padėti tiems, kuriems taip reikalinga pagalba. Taip, kaip ir Davidas Reckefelleris suteikė savo šeimos nariams laisvę pasirenkant juos dominančias labdaros organizacijas, mes irgi skatiname sekančią kartą – vienuolika anūkų – atrasti juos dominančias sritis ir įsitraukti į jų veiklas.
Ir, užbaigiant dėkingumo žodžiais, esame be galo dėkingi Tėveliui už viziją ir dosnumą įkuriant Kazickų šeimos fondą, kuris yra mūsų palikimas ateities kartoms.“
Paulo Sullivano straipsnis „Būti dosniam kaip Rockefelleris, netgi kai nesi toks turtingas“ (Giving Like a Rockefeller, Even If You're Not Super Rich), pasirodęs laikraštyje „New York Times“ 2017 m. kovo 31 d.: „Davidas Rockefelleris, kuris praeitą savaitę mirė būdamas 101-ių, buvo milžinas Amerikos filantropų tarpe. Jis tęsė savo senelio Johno D., „Standard Oil“ įkūrėjo, pradėtą dosnumo tradiciją, vėliau pratęstą jo tėvo Johno Jr. bei vyresniojo brolio Johno III.
Savo gyvenimo metu Rockefelleris išdalino apie 2 milijardus dolerių organizacijoms, nuo Harvardo ir D. Rockefellerio universiteto iki „Gyvos piramidės“, sudarytos iš laukinių gėlių bei žolių Queens rajone. „Joks asmuo neprisidėjo tiek prie komercinio ir pilietinio Niujorko miesto gyvenimo per ilgą laikotarpį, kiek Davidas Rockefelleris“, - pasakojo Michaelas R. Bloombergas, buvęs Niujorko meras.
Tačiau kartu su jo dosnumo didybe, D. Rockefelleris naudojo labdaringą veiklą įdiegti šeimos dosnumo filosofiją savo vaikams bei anūkams. Tai bedarydamas, jis perdavė šeimos vertybes – įskaitant kuklumą, atsakingumą bei įsipareigojimą – grupei, kuriai dabar jau priklauso 40 žmonių.
„Mano seneliui ką tik mirus, esu be galo dėkingas už dovaną paveldėjus filantropijos tradiciją bei galimybę tęsti tai sava pakraipa“, - pasakojo Michaelas Quattrone, D. Rockefellerio anūkas ir Davido Rockefellerio fondo pirmininkas. Tai vienas iš keturių šeimos filantropinių variklių, į kurių veiklą buvo įsitraukęs D. Rockefelleris.
Žinoma, tik keletas šeimų yra tokios turtingos kaip Rockefelleriai. Tačiau jų pavyzdys teikia pamokas ir šeimoms be garsių pavardžių, filantropinių išteklių ar begalės lentelių jų garbei. Viena svarbiausių pamokų – dėkingumo jausmas.
„Tarp vertybių, kurias Davidas perdavė savo vaikams, - gilus dėkingumas, - pasakojo Luke‘as Haynesas, Davido Rockefellerio fondo direktorius. - Jis reiškė dėkingumą už tai, ką paveldėjo iš tėvo bei senelio ir už galimybę perduoti tai kitiems.“
Interviu metu M. Quattrone kalbėjo apie dėkingumą savo šeimos palikimui. „Didžiuojuosi ir esu be galo dėkingas, kad buvau senelio nepakartojamo gyvenimo dalimi“, - pasakojo jis.
Adamas Growaldas, kitas anūkas, straipsnyje susumavo tai, ką išmoko iš D. Rockefellerio, aštuoniomis pamokomis. Visose jose buvo įtraukta kažkiek dėkingumo ir maloningumo, nuo tostų, kuriuos D. Rockefelleris sakė vakarienių metu savo aplinkiniams iki žmonių iš įvairiausių gyvenimo sluoksnių.
Jis niekad neprarado ryšio su paprasčiausiais akimirkos malonumais – mėgavimosi maistu, laiku praleistu su mylimais žmonėmis ar atpažįstant eilinį žmogiškumą kiekviename žmoguje, rašė A. Growaldas: „Esu dėkingas jam už visas jo gyvas pamokas.“
Šeimos nariai neturi griežtų taisyklių dėl dalyvavimo filantropinėje veikloje. „Visada galima perleisti vietą fondo valdyboje kitam, praleisti kurį laikotarpį, jei kurie nariai tampa per daug užimti, - pasakojo M. Quattrone. - Galima prisijungti visada, pristatyti fondą kitų organizacijų renginiuose. Veiklos ratas yra labai platus.“
Šeimos ryšiai augo bekeliaujant. D. Rockefellerio vyriausias sūnus Davidas Rockefelleris Jr. pasakojo, kad kelionių į Paryžių metu jo tėvas pasakodavo apie kultūrinių ikonų išsaugojimo svarbą. Viena iš jų, Versalis, buvo atstatytas su šeimos pagalba.
„Bejodinėjant arkliais Vajominge, jis man papasakojo savo tėvo, mano senelio, istoriją apie žemės pirkimą ir pagalbą įkurti Grand Teton nacionalinį parką, - pasakojo Davidas Rockefelleris Jr. - Mokėmės iš pavyzdžių.“
Davidas Rockefelleris Jr. to paties mokė ir savo vaikus. „Mano dvi dukterys, kurios su manim daug keliavo, pradėjo taip pat domėtis kai kuriomis man aktualiomis temomis. Diskusija apie gamtos apsaugą kilo buriavimo ekspedicijų metu, - pasakojo jis interviu. - Aistrą gamtos apsaugai jos paveldėjo iš manęs.“
M. Quattrone papasakojo, kad filantropijos jis mokėsi iš savo mamos, Peggy Dulany, D. Rockefellerio ketvirtojo vaiko. Ji įkūrė Synergos institutą, sprendžiantį skurdo problemą besivystančiose šalyse.
„Jai giliai įstrigo senelio nuolat akcentuojama svarba palaikyti glaudžius ryšius su žmonėmis ir pastangos įtraukti visus į veiklą“, - pasakojo jis.
Visi keturi filantropiniai varikliai susiję su D. Rockefelleriu. Jo senelis Johnas D. Rockefelleris įkūrė Rockefellerio fondą, o tam tikrą laikotarpį jam vadovavo Davido Rockefellerio tėvas Johnas Jr.
Rockefellerių brolių fondas buvo įkurtas 1940 m. penkerių Johno Jr. sūnų. Rockefellerių šeimos fondas buvo įkurtas 1967 m. šių brolių vaikams – pusbroliams bei pusseserėms – kaip galimybė išmokti filantropijos meno.
D. Rockefelleris pradėjo Davido Rockefellerio fondą 1989 m. turėdamas kiek kuklesnį tikslą – prisidėti prie vietinių miestų, kuriuose šeima gyveno, labdaringų organizacijų veiklos.
Davidas Rockefelleris Jr., visų keturių šeimos fondų pirmininkas, minėjo, kad skirtingos šeimos atšakos – Johno Jr. palikuoniai – turėjo galimybę susiburti Rockefellerių brolių bei Rockefellerių šeimos fondų veiklos dėka.
Kaip ir D. Rockefellerio broliai, sesuo bei kiti šeimos nariai, gavę galimybę įvairiai įsitraukti į filantropinę veiklą, taip ir savo vaikams bei anūkams jis suteikia pasirinkimo laisvę. Davido Rockefellerio fondo narių žmonos bei vyrai turi tas pačias pilnas teises kaip ir tiesioginiai kraujo giminaičiai, yra atidėta pinigų suma, kurią jie gali skirti tikslams, išrinktiems jų paties nuožiūra. Šeimos nariai patys renkasi, kokioms labdaringoms organizacijoms jie skirs lėšas – netgi jei tai nauji ir neįprasti tikslai.
„Vyrauja didelė pagarba ir stengiamasi neįtakoti kitų savo pasirinkimu, - sako Marnie Pillsbury, D. Rockefellerio filantropijos patarėja. - Susitikę jie sužino, kad Michaelas domisi teatru neįgaliesiems, o Davidas Kaiseris – fiziniu smurtu kalėjimuose.“
Leidžiant vaikams pasirinkti tai, kas juos domina, išlaikoma šeimos filantropinė veikla. Tai lyg ir labai paprasta, tačiau daug šeimos fondų, ar netgi pačios šeimos, bando pasukti vaikus tam tikra kryptimi.
Nuo praėjusių metų Davido Rockefellerio fondas nustojo investuoti į iškastinį kurą, ką taip pat padarė ir daugelis kitų šeimų fondų. Jo pagrindinis kapitalas dabar yra investuojamas remiantis gamtos apsaugos ir socialinėmis valdymo gairėmis. Šis pokytis buvo paskatintas dviejų jaunesnių fondo narių, kurie pristatė savo pasiūlymą fondo nariams.
„Daug laiko praleidome tikrindami visus faktus, kad šis sprendimas būtų finansiškai praktiškas bei išmintingas, - pasakojo L. Haynesas. - Po šešių mėnesių, buvo priimtas vienbalsis sprendimas.“
Šiuo atveju išmokta pamoka – senoji karta įsiklausė į jaunąją kartą, kai tuo pačiu jaunoji karta atėjo gerai pasiruošus pristatyti savo bylos visus ekonominius bei moralinius punktus. Juk Rockefellerių turtai ir buvo sukrauti iš to paties iškastinio kuro. Tačiau būtent tokiu mąstymo pereinamumu D. Rockefelleris ir labiausiai mėgavosi.
„Iki pat gruodžio galo jis ateidavo į visus fondo valdybos susirinkimus, būdamas 101 metų, - pasakojo L. Haynesas. - Jam buvo be galo malonu matyti jo anūką vadovaujant fondui.“
Kazickų šeimos fondo informacija
