Jakobas Grimas (Jacob Grimm, 1785 m. sausio 4 d. – 1863 m. rugsėjo 20 d.) ir Vilhelmas Grimas (Wilhelm Grimm, 1786 m. vasario 24 d. – 1859 m. gruodžio 16 d.) gimė Hanau mieste, devynių vaikų šeimoje, ir kartu lankė Kaselio vidurinę mokyklą. Jų tėvas, teisininkas, mirė, kai berniukai tebuvo paaugliai.
1802 m. Jakobas įstojo į Marburgo universitetą, kur, ankstesniu tėvo pageidavimu, studijavo teisę. Po metų prie jo prisijungė ir Vilhelmas.
1805-1808 m. Jakobas dirbo Kaselio karo kolegijoje, kartu studijavo vokiečių vidurinių amžių literatūros ir kalbos dokumentus, rinko pasakas, ruošė jas spaudai ir pradėjo rašyti recenzijas.
Svarbu pastebėti, kad nors pradžioje Grimų šeima gyveno pasiturinčiai, situacija apsivertė aukštyn kojomis, kai mirė Grimų šeimos patriarchas. Pavyzdžiui, 1812 m., kai buvo išleista garsioji tautosakos antologija „Grimų pasakos“, brolių padėtis vis dar buvo nepavydėtina – neretai jie teturėdavo pinigų vos vienam valgiui per dieną. Pasakų rinkimą paskatino brolių pažintis Marburgo universitete su romantikos tyrinėtojais Klemensu Brentano ir Achimu von Arnimu, kurie sužadino brolių smalsumą ir susidomėjimą pasakomis.
Pirmajame pasakų tome, išleistame 1812 m., buvo 86 istorijos; antrasis tomas su dar 70 istorijų sekė 1815 m., trečiasis pasirodė 1822 m. Pasakos buvo perkeliamos iš vieno leidimo į kitą, tačiau iš viso broliai Grimai jų surinko daugiau kaip 200, o visi leidimai buvo gausiai iliustruoti.
Nors šiandien broliai Grimai geriausiai žinomi dėl savo užrašytų pasakų, savo darbą jie vis dėlto pradėjo kaip kalbininkai, tyrinėję vokiečių kalbą. Atlikdami lingvistinius tyrimus, jie ir pradėjo rinkti pasakas bei sakmes. Šie tyrimai padėjo jiems pakloti pagrindą ir pirmajam milžiniškos apimties vokiečių kalbos žodynui, nors galutinai šis darbas buvo baigtas kitų kalbininkų tik po 120 metų.
1816-1829 m. Jakobas kartu su broliu dirbo Kaselio muziejaus bibliotekoje. 1825 metais 39-erių Vilhelmas vedė vaistininko dukterį Henrietę Dorotėją, tačiau vedybos nepakeitė brolių tarpusavio harmonijos – abu jie gyveno vienuose namuose, puikiai sutarė, o keturis brolio vaikus Jakobas, kuris pats niekada taip ir nevedė, mylėjo kaip savus.
1829 m. Jakobas išvyko į Gėtingeną, kur pradžioje dirbo universiteto bibliotekoje, o nuo 1830-ųjų - universiteto profesoriumi. Čia jis skaitė senovės teisės, gramatikos istorijos, literatūros istorijos ir diplomatijos paskaitas, taip pat aiškino senąsias vokiečių poemas.
1837 m. Jakobas su broliu ir kitais penkiais profesoriais atsisakė prisiekti naujam Hanoverio karaliui Ernestui-Augustui, panaikinusiam 1833 m. konstituciją, todėl buvo pašalintas iš profesorių ir turėjo palikti Hanoverio karalystę. Tuomet abu broliai grįžo į Kaselį, čia toliau rinko medžiagą vokiečių kalbos žodynui ir vokiečių kalbos istorijai.
Pašalinti iš universiteto, broliai ir vėl atsidūrė ties skurdo riba. Tik 1840 metais jie gavo pasiūlymą dirbti Berlyno universitete. Jis paliko universitetą 1848 m., norėdamas pašvęsti daugiau laiko tyrimams, o jo pavyzdžiu po 4 metų pasekė ir Vilhelmas.
Nors abu broliai buvo skirtingų charakterių, išvaizdos ir net pomėgių, amžininkai rašo, kad kartu jie buvo puiki komanda – Vilhelmas buvo atsakingas už kūrybinę ir literatūrinę darbo pusę, o Jakobas – už mokslinius tyrinėjimus. Pavyzdžiui, Jakobas pats niekada netikrindavo, ką buvo parašęs – šį darbą už jį atlikdavo brolis (jis dažnai padarydavo nuorodą į brolį: „Vilhelmas perskaitė šį rankraštį prieš siunčiant spausdinti!“).
1859-aisiais nuo infekcijos mirus 73-ejų Vilhelmui, Jakobas Grimas užsisklendė savyje, nors ir toliau darbavosi vienas. Jis mirė 1863 m.