Kaip žinia, Michaelo Bloombergo „rimti planai“ prisijungti prie prezidento rinkimų kovos jau yra tapę tradicija. Kas kartą rinkiminio sezono metu (dažniausiai kokio nors balsavimo išvakarėse) kas nors išspausdina straipsnį apie buvusio Niujorko mero prezidentines ambicijas. Nacionalinio masto žurnalistai, dažniausiai dirbantys Niujorke arba Vašingtone, apie tai puola diskutuoti, o galiausiai prieinama prie vienbalsės nuomonės, kad visa tai nerimta – Bloombergas į prezidentus nekandidatuos – ir visi grįžtame prie savo įprastų reikalų.
Apie tai, kad 73-ejų milijardierius „planuoja“ kaip nepriklausomas kandidatas kandidatuoti ir šįkart, sausio 23-ąją pranešė New York Times. Bloombergo sąlygos, kuriomis jis įsitrauktų į kovą, paprastos: jei respublikonai nominuos Tedą Cruzą arba Donaldą Trumpą arba jei demokratai priartės prie Bernie Sanderso, o ne Hillary Clinton pasirinkimo. O jei demokratai nominuos Clinton, o respublikonai – pagrindinės linijos atstovą, tuomet jis savo kandidatūros nekels. Tačiau Times straipsnyje taip pat yra užuominų, kad Bloombergas į kovą gali įsitraukti ir tuo atveju, jei Clinton, reaguodama į Sandersą, nueis per toli į kairę.
Vis dėlto, akivaizdu yra tai, kad tokia Bloombergo strategija gali atsisukti prieš jį: jei ir yra kažkas, kas gali dar labiau pastūmėti žmones Bernie Sanderso (ar net Donaldo Trumpo) link, tai nepriklausoma Amerikos milijardierių klasės personifikacijos kandidatūra. Tai, kokiomis sąlygomis Bloombergas tikina įsitrauksiąs į kovą, mums taip pat daug ką pasako apie demokratų partijos koaliciją bei koks būtų tikėtinas jo kandidatavimo rezultatas: jei Bloombergas kandidatuos, tuomet rinkimus laimės respublikonas (net jei tai yra Trumpas).
Nors žurnalistai ir ekspertai mėgsta demokratų partiją apibūdinti kaip „liberalią“, tai nėra visiškai tikslu. Taip, partija yra įsitaisiusi kairėje Amerikos politikos sistemos pusėje, tačiau demokratų rinkėjai nėra liberalus monolitas. Vos 41 procentas save demokratams priskiriančių žmonių laiko save liberaliais: 35 procentai save apibūdina „nuosaikiais“, o 21 proc. – „konservatyviais“. Liberaliųjų demokratų skaičius auga, tačiau jis nesudaro daugumos. Bent jau kol kas.
Kas yra tie nuosaikieji ir konservatyvieji demokratai? Kai kurie iš jų yra juodaodžiai ir lotynoamerikiečiai rinkėjai, kurie neišpažįsta konvencionaliai liberalių įsitikinimų. Kai kurie priklauso besitraukiančiai darbininkų klasės baltaodžių demokratų grupei. Tačiau kai kurie yra priemiesčiuose gyvenantys baltaodžiai, nulemiantys demokratų likimą visuotiniuose rinkimuose tokiose valstijose kaip Koloradas, Pensilvanija ir Virdžinija. Jie yra baigę koledžus, priklauso vidurinei ar net aukštesnei klasei. Jie laikosi liberalaus požiūrio į tos pačios lyties asmenų santuokas, reprodukcinę sveikatą, klimato kaitą ir ginklų kontrolę, bei palaiko pagrindines demokratų programas, tokias kaip Socialinė apsauga, Medicare ir Medicaid. Tačiau nuo daugumos liberalių demokratų jie skiriasi požiūriu į rasę ir rasinę nelygybę. Jie rečiau palaiko kvotų programas, nelaiko policijos ar būstų diskriminacijos problemų aktualiomis. Sunku suskaičiuoti, kiek tiksliai yra taip manančių, tačiau, pasak Viešojo religijos tyrimų instituto apklausos, 22 procentai demokratų ir 45 procentai koledžo išsilavinimą turinčių baltaodžių mano, kad mažumos turi tokias pat galimybes kaip ir baltieji. Jie ne tik atmeta akivaizdžią rasinę politiką, bet ir nepritaria demokratams, kurie per daug dėmesio skiria mažumų interesams.
Vos 41 procentas save demokratams priskiriančių žmonių laiko save liberaliais: 35 procentai save apibūdina „nuosaikiais“, o 21 proc. – „konservatyviais“.
2016 metais prieš tokius respublikonus kaip Trumpas arba Cruzas jie greičiausiai palaikytų demokratus, nesvarbu, ar tai Clinton, ar Sandersas. Tačiau Bloombergas reikalus sukomplikuotų. Jis Niujorką valdė kaip verslui draugiškas, socialiai liberalus meras, besidomintis ginklų politika, visuomenės sveikata ir viešuoju saugumu. Tačiau jis neatrado bendros kalbos su juodaodžiais rinkėjais ir nepateisino jų lūkesčių.
Kovoje tarp demokrato, kuris, dėl partijos spaudimo, yra jautrus mažumų grupėms, ir respublikono, kuris visiškai atmeta socialinį liberalizmą ir valstybės vaidmenį, Bloombergas siūlo trečią pasirinkimą: centristinį ar net konservatyvų demokratų politikos variantą be demokratams būdingos rasinės politikos. Taip jis nuo demokratų kandidato patrauktų pakankamai priemiesčiuose gyvenančių baltaodžių demokratų balsų, kad visų balsų dauguma atitektų respublikonų kandidatui.
Taip, greičiausiai Bloombergas ir vėl nekandidatuos. Tačiau vien tokia tikimybė atskleidžia, kokia plati, tačiau trapi yra demokratų koalicija ir kaip greitai, susiklosčius tam tikroms aplinkybėms, ji gali subyrėti.
#MichaelasBloombergas
