Pirmoji lietuvė, kurios darbai publikuoti „National Geographic“. Fotografė, kuriai teko keisti pasą, nes pasibaigė vieta kelionių vizoms. Žurnalistė, dėstytoja, keliautoja, operatorė - galima sakyti, Berta Tilmantaitė (www.godoberta.com) yra renesanso žmogus, besidomintis viskuo ir darantis viską.

„Al Jazeera“, „GEO“, „Deutsche Welle” — šie ir dar keliolika visame pasaulyje žinomų žurnalų ir agentūrų publikavo ir naudojo lietuvės darbus, jos fotografijos matomos Didžiojoje Britanijoje, Taivane, Kinijoje, Indijoje, Prancūzijoje ir JAV. Taip pat - įvairūs apdovanojimai Rusijos, Azijos, Britanijos, Čekijos, JAE, Italijos, Kinijos ir žinoma, Lietuvos konkursuose.

Ir B. Tilmantaitė nesiruošia sustoti - pakalbinti ją portalui „eFoto.lt“ pavyko tik nuotoliniu būdu, kaip pati prisipažino - laukiant skrydžio Peru.

- Kaip apibūdintumėte, kas Jums yra fotografija?

- Fotografija yra mano darbo ir gyvenimo dalis, būdas pasakoti istorijas ar tiesiog dokumentuoti įvykius bei procesus. Seniau mėgau rašyti, o kai pradėjau fotografuoti, rašymą pakeitė vizualūs pasakojimai.

- Ne tik fotografuojate, bet ir filmuojate. Sustingęs vaizdas ir judantis. Kokie pagrindiniai skirtumai kuriant, komponuojant darbus abiejose medijose?

- Skirtumų yra nemažai, tačiau svarbiausia vis tiek – istorijos suvokimas, pajautimas. Kai tai yra, galima galvoti ir apie pačią raišką, kada geriau filmuoti, kada fotografuoti ir kaip tai geriausiai atlikti. Fotografuojant ieškau stipraus kadro, kuriame būtų sutalpinta daug elementų – veikėjai, istorijos fragmentai, kontekstas. Tuo tarpu video pasakojime viską galima dėlioti paeiliui, atskiruose kadruose atskleidžiant skirtingas pasakojimo dalis. 

- Didžioji dalis Jūsų darbų — iš plačiojo pasaulio, bet ne iš Lietuvos. Kodėl taip yra? Ar Lietuva tiesiog per gerai pažįstama?

- Nemanau, kad net savo šalį gali per gerai pažinti, juk kiekvienas kiemas, kiekvienas žmogus – atskiras pasaulis ir istorija. Darbas užsienio šalyse man padeda ir Lietuvą pamatyti šiek tiek kitaip, pažvelgti į ją pasauliniame kontekste. Dirbti man čia patinka ir esu sukūrusi nemažai istorijų. Tiesa, savo šalyje kartais sunku pastebėti įdomias istorijas, atskirti, kad tai, kas mums įprasta, iš tikrųjų yra unikalu ir gali būti įdomu užsienio auditorijai. 

Šviežiausias mūsų Nanook komandos darbas – dokumentinis multimedijos projektas  „Galia nugalėti“ apie Lietuvos parolimpiečius. Pernai publikavome istoriją „Vienodos dienos“ apie nuteistąsias Panevėžio moterų pataisos namuose, šią istoriją publikavo ir Al Jazeera. Taip pat ruošiu pasakojimą apie lietuvę alpinistę Editą Nichols. Nemažai istorijų esu sukūrusi čia ir seniau, tiesiog užsienyje kurtos istorijos yra labiau matomos, plačiau publikuotos. Lietuvoje kurtas istorijas nelengva parduoti užsienio žiniasklaidai. 

- Kaip manote, ar fotografavimas Lietuvoje ir už jos ribų kuo nors skiriasi? Spalvos, žmonės, jų bendravimas, visa kita?

- Taip, darbas Lietuvoje man skiriasi nuo visų kitų šalių. Čia aš galiu susikalbėti savo gimtąja kalba, žinau istoriją, socialinius, kultūrinius, politinius kontekstus, jaučiu atmosferą, nuotaikas, tendencijas, turiu kontaktų. Kalbant apie darbo Lietuvoje ypatybes, čia žmonės nelabai linkę pasitikėti žurnalistais — jiems visada atrodo, kad kažką ne taip parodysi, neteisingai papasakosi. Dėl to kalta nekokybiška ir neetiška žurnalistų praktika Lietuvos žiniasklaidos priemonėse. Todėl pirmiausia reikia pelnyti žmonių pasitikėjimą. Nors tai bendražmogiška — pasitikėjimas vienas kitu yra svarbus absoliučiai visur, tačiau Lietuvoje tai ypatingai reikalinga. 

Kai kuriose kitose šalyse žurnalistai yra labiau gerbiami, jais lengviau pasitikima. Aišku, yra šalių, kuriose iš tavęs prašo pinigų už informaciją, nenori fotografuotis, jei nemokėsi. Tuomet reikia aiškinti apie žurnalisto etiką, kodėl darai savo darbą, kodėl svarbios tų žmonių istorijos ir ką jos gali pakeisti. 

- Esate pirmoji lietuvė, kurios darbai publikuoti „National Geographic“. Ką tai Jums reiškia? Ir galbūt turėtumėte kokį patarimą fotografui, kuris taip pat norėtų patekti į šį žurnalą?

- Man tai yra patvirtinimas, kad dirbu gerai, gebu atrasti įdomias istorijas, galiu kurti pasaulinius kokybės standartus atitinkančius pasakojimus ir juos publikuoti prestižiniuose leidiniuose. Tai paskatinimas stengtis dar labiau, tobulėti. Norint publikuoti darbus bet kokiame žurnale, leidinyje ar portale svarbu suvokti, ko jiems reikia. Jeigu tai, ko jiems reikia, sutampa su tuo, ką norite daryti – puiku. Tuomet patarimas paprastas – daryti tik tai, kas yra įdomu, iš tikrųjų rūpi, ir atlikti tai kaip įmanoma geriau. Jei pasiūlysite išskirtinę ir profesionaliai atliktą istoriją žurnalui – labai didelė tikimybė, kad ji bus publikuota.

Dažnai pradedantieji (foto)žurnalistai svajoja apie publikacijas viename ar kitame leidinyje, bet realiai nesuvokia, ko tiems leidiniams reikia, ką galėtų padaryti, jog jiems tiktų, bando kopijuoti, atkartoti jau publikuotas istorijas – bet taip nieko nebus. 

- Ko niekada nefotografuotumėte?

- Labai sunku būtų fotografuoti istorijas ir žmones, kurių pažiūros ir pasaulėžiūra radikaliai skirtųsi nuo maniškių – pavyzdžiui, nacius, rasistus, homofobus. Galvoje labai įstrigusios yra kelios istorijos apie Ku Klux Klaną – vien žiūrint fotografijas mane pykina, nežinau kaip reikėtų būti šalia tų žmonių, juos fotografuoti. Bet net tokia protu nesuvokiama istorija yra svarbi – apie tai būtina kalbėti. Ir pasiryžusi tai daryti, greičiausiai ištverčiau ir pačias nemaloniausias situacijas. 

Užsiimti mados fotografija sutikčiau tik tuo atveju, jei fotografuojama būtų tvari mada ar mano pasaulėžiūrai artimas prekės ženklas, man priimtinu stiliumi. Kažkada galvojau, kad niekada nefotografuočiau vestuvių, bet kai tuokėsi draugai – tai daryti buvo labai smagu ir įdomu. Tikiu, kad iš tikrųjų kiekvieną užduotį gali pakreipti taip, kad tai tau būtų iššūkis, su kuriuo įdomu susidoroti. Taigi, iš esmės fotografuoti galėčiau viską, pirmiausia tik reiktų gerai pasiruošti, sau atsakyti į klausimus, kodėl tai darau — ir kaip tai padaryti geriausiai. 

- Įdomiausias sutiktas žmogus?

- Kad ir kiek įdomių žmonių bebūčiau sutikus, įdomiausias man vis tiek visada bus mano senelis Alfonsas. 

- Netikėčiausias nuotykis, susijęs su fotografija?

- Mano darbas man apskritai yra vienas didelis nesibaigiantis nuotykis. Jei ne jis, vargu ar būčiau nusibaladojusi į Sibirą, Borneo džiungles ar užsikorusi ant Ekvadoro ugnikalnių kraterių, nuvažiavusi į žemės drebėjimo nusiaubtas vietas ar susipažinusi su Lietuvos parolimpiečiais. Kiekviena mano kuriama istorija – man yra dar vienas nuotykis ir, kas smagiausia, nežinau, kas laukia netrukus. 

- Kuris Jūsų projektas Jums buvo sunkiausias? Kodėl?

- Kiekviena istorija turi „sunkių“ aspektų. Pavyzdžiui, nelengva buvo dirbti Malaizijoje su jūros klajokliais – jie gi gyvena valtyse, plaukioja iš vienos vietos į kitą. Reikėjo juos pagauti, o pagavus, kitas iššūkis – susikalbėti. Aplinkui nebuvo gerų vertėjų, reikėjo verstis su minimalia pagalba. 

Panevėžio moterų pataisos namuose turėjome daug apribojimų – limituotą laiką kiekvienam vizitui, ribotas judėjimo galimybes ir pan. 

Dirbant Kenijoje sunku buvo ne tik dėl klimato, sudėtingų keliavimo, gyvenimo ir valgymo sąlygų, bet ir dėl žmonių požiūrio, nuolatinio ko nors prašymo, primygtinio reikalavimo pirkti, ar mokėti už leidimą fotografuoti ar kalbinti. 

Keliauti su lietuve alpiniste Edita – didelis fizinis iššūkis, be to, reikia būti psichologiškai pasiruošus priimti ir baisiai nepalankias oro sąlygas, gyventi be jokių patogumų. 

- Kokias, Jūsų vertinimu, didžiausias klaidas daro pradedantieji ar ir kiek daugiau pažengę fotografai?

- Galvojimas, kad technika yra svarbiausia, kad užtenka paspausti mygtuką - ir tai jau yra nuotrauka - mano manymu, yra pagrindinė klaida. Neužtenka turėti gerą fotoaparatą ir su juo lakstyti paskui kačiukus, pusnuoges moteris ar saulėlydžius. Taip pat klaida yra galvoti, kad pasiekęs tam tikrą tašką, viskas – esi visažinis profesionalas. Fotografija – nuolat kintantis, naujas formas įgaunantis dalykas, todėl labai svarbu nuolat mokytis, tobulėti, ieškoti, eksperimentuoti, skaityti, gilintis, žiūrėti, tyrinėti. Mokymosi procesas turi būti nuolatinis, be pabaigos, nėra tokio taško, kurį pasiekęs žinosi viską ir nieko nebereikės daryti ar mokytis. Labai pavojinga užstrigti, galvoti, kad viską žinai ir viską moki – šitaip nebeprogresuosi ir viskas bus baigta. 

- Kiek fotografui yra svarbi įranga?

- Įranga yra svarbi tiek, kiek ji padeda dirbti ir padaryti tai, ką nori ir reikia padaryti. Man svarbi galimybė greitai ir kokybiškai filmuoti bei fotografuoti esant sudėtingoms sąlygoms, pavyzdžiui, kai mažai šviesos. Mano fotoaparatas turi būti sandarus ir atsparus drėgmei, dulkėms, smūgiams; privalo turėti patogų valdymą. Įranga turi padėti, o ne trukdyti – man labai liūdna, kai matau technika apsikrovusius fotografus ar žurnalistus, kurie visą savo dėmesį skiria jai, o ne žmonėms ar temoms, kurias fotografuoja. 

- Kokią fototechniką dažniausiai naudojate?

- Prie „brandų“ neprisirišu, kiekvieną kartą pirkdama kokį naują technikos prietaisą ieškau, kuris geriausiai atitiks mano poreikius. Seniau fotografuodavau su „Canon 5D iiI“, šiuo metu daugiausiai dirbu su „Nikon D7500“, esu laimėjusi ir kartais naudoju „Sony A7“ su povandeniniu dėklu. Seniau nemažai naudodavau ir „GoPro“ kamerą, ypač filmavimui. Jei mano telefonas turėtų geresnę fotokamerą, nemažai fotografuočiau juo – gal laikas keisti telefoną?

- Per paskutinius kelis dešimtmečius fotografija stipriai pasikeitė: iš juostos perėjo į skaitmeną, o galiausiai iš specialių vien fotografijai dedikuotų aparatų persikėlė į multifunkcinius telefonus, kuriuos visada turime su savimi. Kaip manote, kas laukia fotografijos ateityje?

- Artimiausioje ateityje fotografija įgaus daugiau naujų formų, pavyzdžiui, persikels į virtualią realybę, greičiausiai liks vis mažesnė skirtis tarp fotografijos ir video medžiagos. Bet klasikinė fotografija vis tiek niekur nedings – naujos technologijos tik suteikia daugiau galimybių, praplečia ribas, bet esmė išlieka ta pati – gera istorija ir ją tinkamai perteikiantys stiprūs vizualiniai sprendimai.

- Nuo ko patartumėte pradedančiajam pradėti kelią į fotografiją?

- Nuo domėjimosi kas tai apskritai yra – skaitinių, knygų, diskusijų, fotografijos albumų, žurnalų, filmų. Teorija fotografijoje yra labai nuvertinama, fotografuoti pradedama nuo kito galo – įsigyjant fotoaparatą. Bet ką gero gali su juo nuveikti, jei nežinai, kas yra fotografija, kaip ją išnaudoti, kokia jos galia, kas svarbiausia norint papasakoti istoriją, sukurti gerą fotoistoriją ar padaryti stiprų kadrą? 

Kitas labai svarbus dalykas – idėjos. Su kolega Artūru Morozovu esame įkūrę dokumentinių multimedijos pasakojimų platformą Nanook, priimame praktikantus, žmones, norinčius mokytis ir tobulėti. Bet didelė problema yra tame, kad labai daug mums parašančių žmonių tiesiog nežino, ką nori daryti, neturi idėjų, nerodo jokios iniciatyvos. Jie lyg ir norėtų kažką veikti, prie kažko prisidėti, bet patys neturi minčių – su tokiais žmonėmis labai sunku dirbti ir ko nors pasiekti. Fotografijoje svarbu išmanyti ne tik technologijas, bet labai svarbus yra bendras išsilavinimas. Taigi patarimas būtų domėtis pasauliu, atrasti labiausiai dominančias sritis, į jas gilintis ir su jomis sieti savo darbus. 

„eFoto.lt“ informacija,
Bertos Tilmantaitės nuotr.