Lietuvos rinktinėje žaidžia trys klaipėdiečiai, du jų petys į petį žengia dar nuo šešiolikos metų. Marius Runkauskas ir Deividas Gailius dar nuo paauglystės su nutrintais marškinėliais kartu svaidė kamuolį Klaipėdos krepšinio aikštelėse, o vėliau kartu žaidė keturiose komandose, kol galiausiai jų keliai susikirto ir Lietuvos rinktinėje.
Klaipėdiečiai nacionalinėje komandoje galėjo ir nesusitikti, jei ne netikėtas Jono Kazlausko skambutis Mariui Runkauskui.
„Iš pradžių maniau, kad juokauja, – prisiminęs J.Kazlausko balsą telefone, juokėsi M.Runkauskas. – Paskui įsiklausiau, šnekėjo rimtai, Kazlausko balsas, tai tada susivokiau, kad baigėsi atostogos.“
Neįtrauktas į išplėstinį kandidatų sąrašą, Ploješčio „Asesoft“ klube Rumunijoje sužibėjęs M.Runkauskas liepos 9-ąją buvo įrašytas į sutrumpintą septyniolikos rinktinės žaidėjų paraišką. Pasveikinęs draugą D.Gailius papasakojo M.Runkauskui apie rinktinės kandidatų kasdienybę – Lietuvos komandos stovykloje jis jau antrą vasarą iš eilės.
– Mariau, ar Deividas buvo pirmas jums paskambinęs žmogus po to, kai buvote įtrauktas į rinktinės kandidatų sąrašą?
– M.R.: Pirmoji apie kvietimą sužinojo mano žmona. Po to treneris pasakė per daug niekam nesiskelbti – po dviejų dienų turėjo skelbti sutrumpintą sąrašą.
– Buvo labai netikėta?
M.R.: Taip. Manęs nebuvo išplėstiniame sąraše, todėl apie tai net negalvojau.
– Ką abu galvojate apie savo galimybes bendrus žygius pratęsti ir Europos čempionate atstovaujant Lietuvai?
M.R.: Dabar reikia dirbti, stengtis, o tada žiūrėsime.
D.G.: Apie tai net negalvoju. Neskaičiuoju, ką ims, ko ne. Sportuoji, stengiesi.
M.R.: Bandai daryti geriausia.
– Kokiose pozicijose jus Lietuvos rinktinėje mato Jonas Kazlauskas ir kas pagrindiniai jūsų konkurentai?
M.R.: Kiek kalbėjome, tai man atrodo, kad Adas Juškevičius. Konkrečiau nesišnekėjome.
– Adas Juškevičius gali žaisti įžaidėju ir atakuojančiu gynėju – jus taip pat mato šiek tiek ir įžaidėjo pozicijoje?
M.R.: Nežinau, kol kas per treniruotes nieko nesako, kad pirmu reikia žaisti. Daugiau rungtyniauju savo pozicijoje.
– Rumunijoje įžaidėju rungtyniauti jau teko. Lietuvos rinktinėje ši pozicija jums būtų priimtina?
M.R.: Pagelbėti gali, bet visą gyvenimą žaidžiau atakuojančiu gynėju. Kamuolį persivaryti galiu, atlikti vieną kitą derinį, bet visą laiką – sudėtinga.
– Deividai?
D.G.: Aš visą laiką žaisdavau lengvuoju kraštu, būdavo, iš bėdos – atakuojančiu gynėju. Nieko nekalbėjome, niekas nieko nesakė. Laukiame. Žiūrėsime.
– Rinktinės stovykloje – net septyni „Lietuvos ryto“ žaidėjai. Jus keliai vėl suvedė į vieną komandą.
M.R.: Aš pirmas pasirašiau sutartį su „Lietuvos rytu“. Vėliau ir Deividas pradėjo kalbėtis su komanda. Tai pasiskambinome, susižinojome ir, aišku, nudžiugau.
D.G.: Visada geriau ir linksmiau.
– Kas buvo jūsų idealai, kai augote Klaipėdoje?
D.G.: Man asmeniškai – Arvydas Macijauskas ir Saulius Štombergas.
M.R.: Į kažką pernelyg nesilygiuodavau.
– Kas iš jūsų įmesdavo daugiau tritaškių?
D.G.: Taigi Mariukas – auksinė rankelė. Nėra čia ką daugiau kalbėti (šypsosi).
– O kur slypi ta Klaipėdos snaiperių mokyklos paslaptis? Treniruotėse vien tritaškius mėtydavote?
D.G.: Gintis niekas nemokėdavo, tai turėdavo mesti (juokiasi).
M.R.: Bėgi ir meti. Per treniruotes reikėdavo atidirbinėti, tai visi ant „trajako“ stovėdavo. Vis tiek, kieme „ant posto“ niekas nežaisdavo, tai mėtydavome. Nuėję į salę irgi mėtydavome. Taip ir išeidavo.
– Kaip Klaipėdos krepšinis pasikeitė per 15 metų?
D.G.: Viskas auga į viršų. Kasmet vis geriau. Šiemet (su „Neptūnu“) nekaip baigėme sezoną, bet tai nesutrukdys ateičiai. Gal dar daugiau susikoncentruos į tas klaidas, kurias padarė. Manau, kad viskas dar gerės.
M.R.: Svarbiausia, kad nenuleistų rankų po to darbo pastaruosius 3–4 metus ir nepasiduotų. Kiltų į viršų.
– Su kuo žaisdavote lauke?
M.R.: Būdavo savas ratas. Rinkdavomės į centrą. Tiek jaunesni, tiek vyresni žaidėjai. Kas iš sporto mokyklų, kas šiaip.
D.G.: Visko būdavo: su draugais, vyresniais – įdomiau. Pas mus kartais ateidavo Arvydas Eitutavičius. Dar buvome vaikai, o jis vyresnis vasaromis grįždavo iš Amerikos – tai būdavo labai įdomu pamatyti.
