Maze Runner
Režisierius: Wesas Ballas. Vaidina: Dylan O’Brien, Kaya Scodelario, Will Poulter, Aml Ameem, Ki Hong Lee, Blake Cooper, Thomas Brodie-Sangster
Iš dalies „Bado žaidynės“, iš dalies „Absoliutus blogis“, iš dalies „Musių valdovas“ - taip galima apibūdinti Weso Ballo režisūrinį debiutą „Bėgantis labirintu“ pagal to paties pavadinimo Jameso Dashnerio jaunimui skirtą romanų seriją. Vis dėlto šiai juostai pavyksta atrasti tinkamą kelią per pasikartojančių ir jau daug kartų pasakotų distopinių istorijų pavojus ir pateikti mums visai neprastą, tiesa, kartais nuspėjamą, saspenso ir nuotykių pilną pasakojimą.
Skirtingai nei dauguma knygų adaptacijų, ši juosta puikiai išnaudoja kino mediją ir gali drąsiai egzistuoti kaip atskiras meno kūrinys. Šios juostos atveju visiškai neiškyla jausmas, kad filmas tiesiog aklai perkelia į ekraną knygos siužetą (čia nepamatysite nerangių, knyginių, į kino kalbą neišverčiamų scenų), tačiau pats atpasakojimas yra puikus, neprarandama jokia svarbi informacija.
Filmas prasideda nuo didžiulės paslapties, kuri ir tampa pagrindine juostos tema. Tomas pabunda požemyje ir neatsimena nieko, tik savo vardą. Netrukus jis patenka į neįprastą savo likimo draugų bendruomenę, kurioje vien jauni vaikinai – praradę atmintį ir įkalinti painiame labirinte. Šios keistos bendruomenės gretas kas mėnesį tokiu pat paslaptingu būdu papildo vis kitas naujokas. Labirinte įkalintų vaikinų tikslas vienas – išgyventi. Rasti išėjimą ir pabėgti, o taip pat rasti atsakymus į ramybės neduodančius klausimus: Ar kam nors yra pavykę ištrūkti? Kas juos uždarė į šį labirintą ir kokiu tikslu?
Atskiroms dėlionės dalims palaipsniui atsiskleidžiant istorijos veikėjams (o kartu ir knygų neskaičiusiems žiūrovams), istorija vis labiau panašėja į įvykių ir netikėtumų, matytų „Karališkame mūšyje“, perpasakojimą. Būtent dėl to susidūrimai ir įvykiai, kurie turėtų būti šokiruojantys, greitai tampa neįspūdingais ir nestebinančiais, kai kurių veikėjų likimus tampa itin lengva nuspėti, o vienas kitą vejantys netikėtumai ir siužeto vingiai, žiūrovą skatina spėlioti, kas vyks toliau, o ne gilintis į tai, kas ekrane vyksta šiuo metu. Deja, tai lygiai taip pat reiškia, kad nepaisant nuoširdžiausių aktorių ansamblio pastangų suteikti pasakojimui emocinio svorio, kartais neišvengiamai atrodo, kad tai, ką matome ekrane, yra jau kažkur matyta.
Vis dėlto juosta turi nemažai stipriųjų pusių. Nustebino praktiškai vien vyriško ansamblio perteikiamų jausmų ir emocijų įvairovė: sumišimas, ryžtas, pasitenkinimas, abejingumas, nuolankumas, neviltis ir net klastingumas. Kaip jau minėta, pačiam filmui emocinių spalvų tarpais pritrūko, tačiau, atskirų veikėjų atveju, emocinis krūvis yra perteikiamas nepriekaištingai.
Puikiai pasirodo juostos protagonistą Tomą vaidinantis Dylanas O’Brienas, Willas Poulteris puikiai suvaidina nuolankų ir taisyklėms paklūstantį Galį, o Amlas Ameenas nepriekaištingai susitvarko su ramaus ir susikaupusio senbuvių lyderio vaidmeniu. „Sostų žaidimų“ gerbėjai neabejotinai atpažins Thomasą Brodie-Sangsterį, kuris šioje juostoje sukuria vieną stipriausių vaidmenų, o jo herojus, kuris yra vienas iš simpatingiausių šioje kompanijoje, tampa atsvara karštakošiui Tomui.
Reikia pastebėti, kad daugelis pastarojo meto fantastinių filmų realizmą painioja su perdėta tamsa ir niūrumu. „Bėgantis labirintu“ išvengia ir šio pavojaus bei perteikia įtikinamą realistinį pasaulio vaizdą. Būtent dėl to ši juosta tokia paveiki - nepaisant distopinių motyvų, žiūrovams nesunku įtikėti, kad taip mūsų šiandieniniame pasaulyje gali nutikti kiekvienam, tačiau drauge ir išlaikyti viltį ir tikėjimą žmogaus charakteriu ir valia.
Specialieji efektai panaudoti meistriškai: nuolat besitransformuojantis ir kintąs labirintas smarkiai baugina, o vorų pavidalo, pusiau organiškos, pusiau technologiškos būtybės sukelia tikrą siaubą. Tačiau visa tai - pasakojamos istorijos dalis. Filmas neina lengviausiu keliu ir neužsižaidžia specialiaisiais efektais ar įspūdingomis veiksmo scenomis vien tam, kad dirbtinai pakeltų adrenalino lygį žiūrovų kraujyje. Iš esmės šis filmas pasiūlo tai, kas bent jau fantastiniuose ar veiksmo filmuose yra labai reta - seną gerą, įtraukiantį ir sudominantį, istorijos pasakojimą.
Kai ekrane išvystame pirmos knygos iš bet kokios naujos knygų serijos adaptaciją, tampa aišku, kad juosta turi ambicijų tapti franšize. Šįkart irgi - sėkmės atveju galime tikėtis netgi trilogijos. Žinoma, teks palaukti žiūrovų reakcijos, tačiau kol kas kritikai vienbalsiai sutaria - juostai pavyko ištrūkti iš neoriginalumo labirinto ir netapti dar vienu „Bado žaidynių“ klonu.