Režisavo: Denis Villeneuve. Vaidina: Harrison Ford, Ryan Gosling, Ana de Armas, Dave Bautista

Pasaulyje, perpildytame kino replikantų – tvirtai suręstų, blizgančių, kruopščiai sukonstruotų projektų, kurie praktiškai atkartoja tikro filmo išvaizdą ir šilumą – „Bėgantis ašmenimis 2049“ yra rečiausiai sutinkama tęsinio rūšis: originalas.

Taip, juosta prasideda nuo Ridley Scotto 1982 metų klasikinės niūrios ateities vizijos apie atmintį, žmonija ir kitas nepatikimas sąvokas, brėžinių. Tačiau tada režisierius Denisas Villeneuve’as tvirtai paima vairą į savas rankas ir ima viską modifikuoti savaip. To rezultatas – pusiau filmas, pusiau košmaras, šimtu procentų autorinis Villeneuve’o darbas.

Juostos veiksmas vyksta praėjus 30 metų po įvykių, matytų pirmajame filme. Šiuo metu replikantai – sintetinių humanoidų vergų klasė – yra galutinai suprojektuota taip, kad būtų absoliučiai paklusni. Kai kurie jų net darbuojasi policijos pareigūnais.

Vienas tokių replikantų yra K, „bėgantis ašmenimis“, kurio darbas yra sumedžioti ir sunaikinti ankstesnius, mažiau paklusnius modelius. K puikiai atlieka savo darbą – o kaip kitaip, juk jis tam ir buvo sukurtas. Tačiau K sužino nepatogią tiesą – kažkur egzistuoja hibridinis vaikas – pusiau replikantas, pusiau žmogus – gimęs iš neatleistino dviejų rasių susijungimo. K privalo ištrinti šią tiesą – ir tą vaiką – kol žmonių pasaulis nesugriuvo.

Ryanas Goslingas vaidina K, o Harrisonas Fordas grįžta Dekardo vaidmenyje. Beje, pastaba: Fordas juostoje pasirodo praėjus beveik 2 valandoms. Jo pasirodymas nenuvilia, tačiau verčiau šį faktą žinoti iš anksto ir atsipalaidavus mėgautis filmu, nei praleisti du trečdalius laiko laukiant, kada gi jį pamatysite. Nes kai nustosite kažko laukti ir tikėtis, o imsite mėgautis tuo, ką matote, jus įtrauks nuostabus vizualinių ir akustinių stebuklų pasaulis.

Pirmiausia reginys: futuristinis Villeneuve’o pasaulis atsiremia nuo pirminės Scotto vizijos su knibždančiais miestais, skraidančiais automobiliais, vaizdo ekranais ir nuolatiniu siaubingu oru. Tačiau jis šią viziją papildė, pavyzdžiui, hologramine K mylimąja (tai kaip „Ji“, įgavusi formą), pilkais kraštovaizdžiais su negyvais medžiais, milžiniškais sąvartynais, pilnais niekam nereikalingo metalo laužo ir vaikų.

Tada – garsai: pirmajame „Bėgantis ašmenimis“ filme skambėjo „Vangelis“ atliekamas romantiškas garso takelis, tačiau šioje juostoje iš jo liko vos kelios paskiros natos. Nauja Hanso Zimmerio ir Benjamino Wallfischo muzika yra visiškai kitokia: garsi, skausminga, sudaryta iš avangardinio metalinio triukšmo ir nevilties kupino vaitojimo. Ji nuostabi. Ji sugriebia už sielos nuo pirmųjų akordų ir nepaleidžia iki pat pabaigos.

Nuolatinis niūrios ir grėsmingos atmosferos palaikymas yra labai svarbus įrankis ilgoje juostoje (pirmasis filmas truko vos 117 minučių), kurios istorija labai paprasta: policija išsirengia į „stebuklingojo“ vaiko paieškas; tą patį padaro ir milžiniška replikantų kompanija „Wallace Corporation“. Nė vienai pusei vaiko interesai nesvarbūs. O kas svarbu K? Ar replikantui apskritai kažkas gali būti svarbu?

Jo kelionė į tapimą „tikru berniuku“ savotiškai primena „Pinokį“, tačiau tai tik viena iš gausybės įtakų, kurias galima įžvelgti šioje juostoje. Beje, įtakos ir nuorodos čia integruojamos lengvai ir natūraliai, o ne kiek per gremėzdiškai, kaip tai vyko juostoje „Mother!“. Čia yra ir krikščionybės tema (stebuklingas gimimas), truputis Kafkos (negi atsitiktinumas, kad, prireikus pasirinkti vardą, K mylimoji jam pasiūlo vadintis Džo – kaip Džozefas K., persekiojamas herojus romane „Teismas“), ir žiupsnelis Nabokovo (vienintelė knyga K namuose yra „Blyški ugnis“ – įžūli užuomina apie perdėtą analizavimą, minčių gromuliavimą, taip ir nesugebant pamatyti to, kas meno kūrinyje yra svarbiausia).

Villeneuve’o juosta yra tikra simfonija, prieš kurią nublanksta intymesni, asmeniškesni ir taip, labiau humanistiniai, pirmojo filmo momentai. Tačiau mainais mes gauname stiprią vizualinę ir emocinę energiją. Milžiniški panoraminiai kadrai reikalauja atidžiai apžiūrėti kiekvieną mizansceną, ilgo kadro veiksmo scenos verčia išgyventi kiekvieną smūgį. Kaip košmaras, juosta paleidžia tik tada, kai kino teatre užsidega šviesa ir ateina laikas pabusti.