Per amžino GULAG’o šalį keliauja 1937-ųjų metų pakartojimas. Aš jau ne kartą rašiau apie vis naujas to apraiškas, o dabar, regis, iki pilno istorinio panašumo atkūrimo liko paskutinė smulkmena: atšaukti mirties bausmės moratoriumą. Tai padaryti į Europą žvalgytis nebenorinčioje Rusijoje dabar yra pats tinkamiausias laikas, mat visų kitų reikiamų dalykų šalyje jau ir taip iki kaklo, ypač po to, kai galutinai buvo priimtas taip vadinamasis „Jarovos įstatymų paketas“ (nors Rusijos valstybės Dūmos deputatė Irina Jarova buvo ne vienintelė, kuri prie šių įstatymų darbavosi). Tarp nuostabiųjų įstatymų yra ir laisvės atėmimo bausmės už valdžios organams nepraneštą turimą informaciją apie „nusikaltėlius“, baudžiamoji atsakomybė vaikams (tiesa, prie Stalino juos šaudė nuo 12-os metų, o dabar sodins už grotų nuo 14-os, tačiau už lygiai tą patį: už „terorizmą“, už partinių ir valstybės veikėjų nužudymą – priminkite man, prašau, kada šioje vergų šalyje kas nors paskutinį kartą ryžosi tokiam žingsniui ir kokie precedentai nulėmė būtinybę priimti šitokius drakoniškus įstatymus?), ilgametės laisvės atėmimo bausmės už išimtinai ideologinius dalykus, nepamirštas net nevalstybinių (t.y. ne FSB valdomų) cerkvių ir kitų maldos namų persekiojimas. Paskutinę akimirką iš įstatymų paketo nuspręsta pašalinti tik vieną, iš tiesų naudingą, nuostatą – atimti Rusijos pilietybę už bendradarbiavimą su užsieniečiais (labai gaila, aš taip tikėjausi pagaliau jos atsikratyti!). Tai leidžia daryti prielaidą, kad kitas žingsnis bus sienų uždarymas. Bolševikai irgi iš pradžių iš šalies išvarydavo jiems nenaudingus ir nereikalingus asmenis, o paskui persigalvojo, nustojo apskritai ką nors išleisti ir pradėjo sau neparankius žmones naikinti viduje, o taip pat vilioti atgal tuos, kuriems prieš tai pavyko ištrūkti (pastarasis „projektas“ buvo ganėtinai sėkmingas, nes čia pasitarnavo du svarbiausi Rusijos sąjungininkai – ne, ne kariuomenė ir laivynas, o kvailumas ir niekšiškumas).
Praėjusį savo straipsnį aš užbaigiau teiginiu, kad bet kas, trokštantis bendradarbiauti su Rusija ar jai tarnauti, skaudžiai už tai sumokės. Tai sakydamas, aš turėjau galvoje ne tik „patogius Vakarų idiotus“, bet ir pačius rusus. Rusų politiko Nikitos Belycho istorija yra ne ką mažiau pamokanti nei Stalino eros emigrantų, patikėjusių tėvynės pažadais ir sugrįžusių į SSRS (kartais prieš tai dar padirbusių slaptosioms tarnyboms prieš juos priėmusį Vakarų pasaulį, kaip garsiosios poetės Marinos Cvetajevos vyras), kur jų laukė pražūtis. Belychas, vienas iš buvusių demokratinės opozicijos lyderių, vėliau be jokios sąžinės graužaties parsidavęs Vladimirui Putinui ir šio paskirtas gubernatoriumi (šiaip, smagumo dėlei), garsiai ir aktyviai šalyje skatinęs antiukrainietišką ir antigruzinišką isteriją bei visais kitais įmanomais būdais demonstravęs savo lojalumą vadui ir režimui, šiuo metu yra suimtas dėl jam iškeltų kaltinimų paėmus didelį kyšį. Na, kaip didelį – 400 eurų. Savo gebėjimu daug kur įžvelgti humorą garsėjantis vicepremjeras Igoris Šuvalovas („aišku, tai nepaprastai juokinga, tačiau žmonės perka 20 kvadratinių metrų butus!“, kažkada paniekinamai pakomentavo jis.), pilių ir dvarų, o taip pat viso aukšto Stalino eros dangoraižyje ant Maskvos upės kranto savininkas, tikriausiai balsu kvatoja iš tokios niekingos sumos, tačiau Belychas, kaip atrodo, už grotų sės ilgam.
Man asmeniškai net neįdomu, ar jis iš tiesų tą kyšį paėmė (tai visai tikėtina – jei jau parsidavė pseudofiureriui, tai kodėl negali dar kam nors parsiduoti?), ar tapo čekistų sąmokslo auka. Šioje istorijoje įdomu visai kas kita – tai, kaip tiksliai ji yra vystoma būtent pagal 1937-ųjų metų brėžinius. Birželio 17 dieną kalbėdamas Leningrado..., oi, atleiskite – Sankt Peterburgo forume, vyriausiasis šalies tironas tarp sričių, kur pasiektas „reikšmingas progresas“, paminėjo ir Kirovską, o jo gubernatorių Belychą priskyrė prie „lyderių, kurie tradiciškai užima aukščiausias reitingų eilutes, branduolio“. Vos po kelių dienų vado išliaupsintas valdininkas buvo areštuotas. (Tiesa, štai dar vienas nedidelis dabartinio tirono paranojos požymis: to paties forumo Peterburge metu buvo žiauriai išvaikytas absoliučiai apolitinis visuotinis važiavimas dviračiais, o dabar vienas po kito yra uždraudžiami muzikiniai festivaliai ir roko koncertai.)
Savaime suprantama, kad dėl savo paties ypatingo menkumo Putinas pats nesugeba sugalvoti nieko savo, o tik kvailai mėgdžioja du žiauriausius ir nepakenčiamiausius XX amžiaus tironus (šie, turiu pabrėžti, taip pat nebuvo genijai, bet toli gražu ne tokie buki kaip Vladimiras), tuo pat metu paniškai bijodamas, kad kažkas konstatuos, kokie iš tiesų panašūs buvo šie du režimai. Permėje vos prieš kelias dienas paskelbtas pirmasis baudžiamasis nuosprendis (tiesa, kol kas nestalinistiškai švelnus – tik bauda) už konstatavimą, kad SSRS ir Vokietija drauge užpuolė Lenkiją ir pradėjo Antrąjį pasaulinį karą. Beje, kaip rusų niekšeliams pastaruoju metu ir būdinga, teisiamas buvo net ne pats straipsnio autorius (matyt, ruselių rankytės buvo per trumpos, kad jį pasiektų), o straipsniu socialiniuose tinkluose pasidalinęs eilinis žmogelis. Taip, jūs supratote teisingai – už tai įsisiautėjusiose Rusijoje jau yra teisiama. Tik tiek, kad kol kas už tai negresia sušaudymas. O ar žinote, kaip vadinasi baudžiamojo kodekso straipsnis, pagal kurį buvo teisiamas minėtasis nelaimėlis? Pralinksminsiu – „Nacizmo reabilitacija“! Aš jau net nekalbu apie tai, kad pati tokio „nusikaltimo“ formuluotė juridiškai yra absurdiška, nes nacizmas, kaip ir bet koks kitas asmuo ar reiškinys, turi teisę į reabilitaciją už nusikaltimus, kurių neįvykdė (pavyzdžiui, pripažinti istorinį faktą, kad 20 tūkstančių lenkų Katynėje sušaudė ne naciai, o komunistai – tai nacizmo reabilitacija, tačiau ji niekaip nepaneigia nusikaltimų, kuriuos naciai įvykdė iš tikrųjų).
Savaime suprantama, kad dėl savo paties ypatingo menkumo Putinas pats nesugeba sugalvoti nieko savo, o tik kvailai mėgdžioja du žiauriausius ir nepakenčiamiausius XX amžiaus tironus (šie, turiu pabrėžti, taip pat nebuvo genijai, bet toli gražu ne tokie buki kaip Vladimiras), tuo pat metu paniškai bijodamas, kad kažkas konstatuos, kokie iš tiesų panašūs buvo šie du režimai.
Labai įdomu dar ir tai, kad Permės teisėsaugininkai nusprendė, kad bendros SSRS ir Nacistinės Vokietijos kaltės įvardijimas kažkodėl yra nacizmo reabilitacija, o ne komunizmo pasmerkimas (iš tiesų minėtasis straipsnis reabilitavo ukrainiečių banderininkus, kurie kovojo ir su vienais, ir su kitais).
Jei jau būsime tikrais pedantais, svarbu pabrėžti, kad minėtame straipsnyje iš tiesų yra netikslumų: sovietų Rusija Lenkiją užpuolė ne vienu metu su Vokietija, kaip jos buvo iš anksto susitarusios, o 17 dienų vėliau, taip pavertusi savo nacistinę sąjungininkę vienintele agresore. Taisyklė, kad nukentės ir pasigailės BET KOKS Rusijos sąjungininkas, galioja visiems be jokių išimčių, kas tu bebūtum – demokratas ar nacis. Rusija išduoda ne tik gerbiančius laisvę ir įstatymus – Rusija išduoda VISUS, kas tik turi kvailumo nors kiek ja pasitikėti. Taip yra todėl, kad tai yra šalis ir tauta, iš principo neturinčios garbės. Rusija tokia buvo visada, pradedant dar nuo išdavikų Maskvos kunigaikščių, galią ir turtus užsitarnavusių keliaklupsčiavimu prieš chaną. Nes ji iš tiesų yra Absoliutus Blogis, o ne tik, kaip užsispyrusiai tikina mūsų vakariečiai puskvaišiai, paprasčiausia šalis, kurioje mums gali daug kas nepatikti, tačiau su kuria galima toliau bendrauti ir bendradarbiauti kaip įprasta (sprendžiant iš NATO viršūnių susitikimo Varšuvoje deklaracijų, Aljanso lyderiams pagaliau po truputį pradeda aiškėti, kad taip nėra). Su Rusija negalima turėti jokių verslo ar kitokių reikalų, kaip nebuvo galima turėti su nacistine Vokietija.
Vienu aspektu sutiksiu su „vatnikais“ – dėti lygybės ženklą tarp Rusijos ir nacistinės Vokietijos iš tiesų nekorektiška. Nes Rusija kur kas blogesnė. Blogesnė ji buvo ir nacistinės Vokietijos laikais – būtent jai tenka kaltė dėl kilusio Antrojo pasaulinio karo. Be sovietų paramos Hitleris taip ir būtų pasilikęs eiliniu Žirinovskio lygio klounu, o štai Antrasis pasaulinis karas vis tiek būtų kilęs, tik jo pradžią žymėtų sovietų armijos įsiveržimas į Europą. Blogesnė ji yra ir šiandien, nepaisant to, kad jos aukų skaičius kol kas yra mažesnis (na, čia ne problema – Hitleris irgi iš karto nepradėjo nuo milijonų).
Pagrindinis skirtumas yra net ne tas, kad Vokietijos naciai turėjo nors šiokį tokį supratimą apie garbę, tegu ir galiojusį tik saviškiams. Pagrindinis skirtumas – Vokietijai nacizmas buvo nors ir sunki, tačiau laikina ir pagydoma liga, su kuria ši šiaip jau labai normali Europos šalis sėkmingai susitvarkė. O štai Rusijai tai – natūrali ir vienintelė įmanoma būsena. Jos atveju „ligos“ yra trumpalaikiai ir visada nesėkmingi bandymai liberalizuoti šalį.
Dar vieną puikų pavyzdį apie tai, ko yra verta rusiška „garbė“ net ir saviškių atžvilgiu, mes stebime dabar, kai visa šalis, ką tik degusi aistringa neapykanta Turkijai ir masiškai besidžiaugusi tenai įvykusiais teroristiniais išpuoliais (beje, 11 iš 17 įtariamųjų, neskaitant pačių savižudžių, yra išeiviai iš Rusijos), dabar strimgalviais veržiasi į turkiškus kurortus. Apskritai, pasakyti, kad toji garbė verta tiek, kiek kelionė į Antaliją, būtų nepelnytas komplimentas. Ji apskritai neverta nieko. Ir nepatarčiau jos niekam imti, net jei ir pasiūlytų primokėti.
Jurijus Nesterenka
