Pasakyti, kad Lisa sirgo, tai nė nepradėti pasakoti visų jos bėdų. 12-metę kankino traukuliai, o insultai, atsiradę po galvos auglio operacijos, mergaitę pavertė neįgalia. Didžiąją savo gyvenimo dalį kovojusiai su vėžiu mergaitei galiausiai prireikė „pagalbos rengiantis, valgant, šalinant išmatas ir šlapimą“, pažymėjo jos gydytojas.
Ko jau ko, o į mokyklą ji eiti tikrai negalėjo – apie tai buvo informuotas mokyklų inspektorius, jos mokyklos direktorius ir jos apskrities specialiojo ugdymo skyriaus vadovybė.
„Paskutiniuosius dvejus su puse savo gyvenimo metų ji beveik visą laiką praleido ligoninėje, – pasakojo jos mama Martha. – Iš linksmos čiauškutės ji pavirto visiška tylene.“
Tačiau kažkas jos mokykloje išbraukė Lisą iš mokinių sąrašo, kai pamatė, kad ji mokykloje nesirodė nuo 2012 metų pavasario, kuomet patyrė insultą. 2014 metų spalį Mičigano valstija Martai pasakė, kad jos paraiška pašalpai gauti yra atmesta, nes jos dukra nelanko mokyklos.
„Gavau laišką, pranešantį, kad aš ir mano trys vaikai esame išbraukiami iš pašalpų gavėjų gretų už mano dukters pravaikštas“, – pasakojo Martha, kuri panoro, kad straipsnyje būtų naudojami pseudonimai, siekiant apsaugoti jos šeimos privatumą.
Pasirodo, Mičigano valstijos Sveikatos paslaugų departamento vadovas įvedė tvarką, leidžiančią nesuteikti pašalpų šeimoms, kurių vaikai nelanko mokyklos. Dėl šių valstijos pastangų skatinti šeimas vesti vaikus į mokyklą nuo 2012 metų pašalpos buvo atimtos 350 šeimų.
„Mūsų prioritetas – išlaikyti vaikus mokykloje, tad naudojama visas įmanomas priemones, kad to pasiektume“, – sakė Sveikatos paslaugų departamento atstovas spaudai Bobas Wheatonas.
Paklaustas, ar ši politika pasiteisina, Wheatonas atsakyti negalėjo.
„Mes neturime galimybių to fiksuoti, nes žmonės nebegauna pašalpų“, – sakė jis, pridurdamas, kad departamentas turi galimybę „kai kuriais atvejais rankiniu būdu sutikrinti naujų pareiškėjų ir dabartinių gavėjų duomenis“.
Taigi, remdamasis šiuo ne itin patikimai skambančiu metodu, Wheatonas konstatavo, kad šeštadalis dėl mokyklos nelankančių vaikų pašalpų nebegavusių šeimų jas ir vėl gauna. Apie pusę pašalpas praradusiųjų daugiau dėl jų nesikreipė.
Nepaisant to, kad nėra tikrų efektyvumo įrodymų, valstijos įstatymų leidėjai pasistengė, jog ši tvarka taptų įstatymu. Praėjusį mėnesį respublikonas Mičigano gubernatorius Rickas Snyderis parašu patvirtino „Tėvų atsakomybės aktą“.
Tačiau yra patikimų būdų mažinti mokyklos nelankymą nenaudojant baudžiamųjų priemonių. Mičigano valstijoje veikia „kelių į potencialą“ programa, kurios rėmuose 200 mokyklų socialiniai darbuotojai bendradarbiauja su šeimomis, kad padėtų joms gauti paramą vaikų priežiūrai (kad tėvams dirbant vyresnėliams nereikėtų likti namie prižiūrėti mažųjų), nuolaidas viešajam transportui ir kitokią paramą. Wheatono teigimu, ši programa nuolatinių pamokų praleidinėjimą sumažino 33 procentais.
Neturėdama socialinio darbuotojo pagalbos, Martha kreipėsi į teismą. Praėjusią vasarą ji sulaukė teismo sprendimo, kad „departamento sprendimas atimti pašalpą dėl vaiko mokyklos nelankymo buvo tinkamas ir teisingas“, nors teisėjas ir patikino „suprantantis švelninančias aplinkybes“. Kitaip tariant, departamentas nesuklydo, nepaisant to, kad sprendimą priėmė, remdamasis klaidinga informacija. Po keturių savaičių kitas teisėjas priėmė Martai palankų sprendimą ir įsakė valstijai išmokėti pašalpas atbuline data ir neatimti pašalpos iš šios šeimos.
Martha laimėjo. Lisa ne. Mergaitė mirė nuo vėžio dar iki paskelbiant antrąjį teismo sprendimą.
Šiuo metu Martha gyvena su savo dviem jau suaugusiais vaikais, laikinai persikėlusi pas motiną į Detroitą.
„Tas departamentas yra sukurtas tam, kad padėtų žmonėms, bet man atrodo, kad jie daugiau kenkia nei padeda, – sakė Martha. – Nenoriu, kad mano dukters mirtis nueitų veltui. Jei jos situacija gali padėti kitai šeimai, aš noriu, kad taip ir įvyktų. Nenoriu net pagalvoti apie tai, kad kažkas kitas patirtų tai, ką aš patyriau. To nenusipelno niekas.“
