Balandžio 14-ąją Rusijos prezidentas Vladimiras Putinas tiesioginiame eteryje atsakinėjo į šalies gyventojų klausimus. Šįkart tiesioginė klausimų linija veikė kitu principu: klausimų buvo daugiau, Putino atsakymai į juos – trumpesni, sujungimai iš Rusijos regionų buvo sumažinti iki minimumo. Kaip pastebėjo daugelis ekspertų, didžiausio šalies vadovo susidomėjimo sulaukė klausimai apie Ukrainą, Siriją, SSSR. Tai yra, klausimai apie visa tai, kas nėra niekaip susiję su pačia Rusija ir jos tikrąja padėtimi. Rusija aktyviai kišasi į Ukrainos reikalus, siekia daryti įtaką, manipuliuoti, sėti chaosą, tuo pačiu metu primygtinai tvirtindama, kad jokios Ukrainos apskritai nėra. Yra tik „Rusia“ – viena „broliškų tautų“ visuma su centru Maskvoje, kurią „Vakarų įtaka“ per prievartą išdraskė ir suskaidė praėjusio amžiaus 10 dešimtmečio pradžioje.
Tam, kad suprastume, kaip bus konstruojama Rusijos vidaus ir išorės politika, ir kokį poveikį ji turės Ukrainai, klausytis reikia ne Putino. Jis tėra kvintesencija to, ką mes vadiname „Rusijos imperinėmis svajonėmis“. Vladimiras Putinas dedasi „vidutiniu statistiniu“ žmogumi, kuriam likimas lėmė tapti Sovietų Sąjungos ir „nuo kelių pakilusios imperijos“ atgimimo ir atkūrimo šaukliu. Planai, doktrinos, metodai ir tikslai, kuriais vadovaujasi Rusija – tai visai kitų žmonių darbo rezultatas. Kokių žmonių, paklausite jūs? Ogi tų, kuriems dualistinis pasaulis, priešprieša su visu Vakarų pasauliu ir „branduolinio atgrasymo“ doktrina yra jų viso gyvenimo prasmė, tikslas, darbas. Kalba eina apie tam tikrą ideologiją, kurios pagrindu formuojasi naujas rusų visuomeninis susitarimas.
Patologinis Putino valdžios troškimas puikiai dera su paranojiška rusų strategų transformuota ir modifikuota Sovietų Sąjungos doktrina, kuri rusų visuomenėje formuoja primityvų idealaus pasaulio suvokimą, kuriame sienos, valia, pagarba ir bendradarbiavimas, teisė ir žmonės – viskas tėra instrumentai šios doktrinos išsaugojimui. „Rusų pasaulio“ idėjai nerūpi tikrosios vertybės. Pati idėja yra vertybė. O visa kita – Rusija, rusai, Putinas – privalo tarnauti jos stiprinimui ir plėtrai. Mes turime reikalų su fanatikų visuomene. Tačiau šie fanatikai yra merkantiliški – jie yra rusiškosios idėjos vergai-savanoriai, svajojantys kada nors turėti savus vergus.
Praėjus vos kelioms dienoms po to, kai šalies vadovas pabendravo su tauta, kitas aukšto rango valdininkas parašė išsamų straipsnį leidiniui „Vlast“ (Valdžia), kuriame švietimą nepriklausomose valstybėse, esančiose buvusios Sovietų Sąjungos teritorijoje, pavadino „separatizmu“. Kalba eina apie detalų esė, kurioje itin įtakingo Rusijos Federacijos Tyrimų komiteto vadovas, teisingumo generolas, teisės mokslų daktaras, profesorius Aleksandras Bastrykinas atskleidė ne tik savo asmeninį, bet ir oficialų Maskvos požiūrį „į Rusiją, į Vakarų pasaulį ir į amžiną kovą su svetimomis vertybėmis“.
„Pastarąjį dešimtmetį Rusija ir visa eilė kitų šalių gyvena Jungtinių Valstijų ir jų sąjungininkų sukelto taip vadinamo hibridinio karo sąlygomis. Šis karas vykdomas įvairiomis kryptimis – politine, ekonomine, informacine, o taip pat ir teisine. O pastaraisiais metais jis perėjo į kokybiškai visiškai naują, atviros konfrontacijos, fazę“, – aiškino šis Rusijos valdininkas.
JAV paminėjimu yra pradedamas tas pats mums labai gerai žinomas paranojiškas melas, kai savo pačių motyvus ir veiksmus Rusija „pripaišo“ kitiems. Sakysite – o kas čia tokio? Juk nieko naujo – Rusija ir vėl savo atstovų lūpomis meluoja ir manipuliuoja, kaltindama JAV tuo, už ką pati turėtų prisiimti atsakomybę. Tačiau kai kas naujo šįkart vis dėlto yra.
Pirmas dalykas, kuris krinta į akis – labai tvarkingai ir išsamiai išdėliota pastaruosius dešimtmečius buvusios Sovietų Sąjungos teritorijoje vykusių įvykių interpretacija. „Suvokdama visą destrukcinę tarpnacionalinės (tarpetninės) neapykantos pagrindu vykstančių konfliktų galią, JAV visus savo statymus sudėjo būtent ant šio informacinio elemento, – rašo Bastrykinas. – Iš šiandieninio žiūros į problemą taško yra akivaizdu, kad SSSR ideologinių pamatus, paremtus tautų brolystės principu, taip pat sugriovė būtent išorinės iniciatyvos, paremtos nacionaline nesantaika.“
Kalbėdamas apie ginkluotus Karabacho, Gruzijos-Abchazijos, Osetijos-Ingušijos, Padniestrės konfliktus, prie kurių tiesiogiai prisidėjo sovietų specialiosios tarnybos, Bastrykinas juos prilygina elementariam nepriklausomų valstybių susikūrimui, netiesiogiai duodamas suprasti, kad „savarankiško tautos apsisprendimo teisė“ yra paprasčiausias separatizmas, išskyrus tuos, kai tauta yra išgalvota (pavyzdžiui, „Krymo tautos“ atveju) arba tarnauja Kremliaus interesams, kaip Pietų Osetijos ir Abchazijos atveju.
„Tuo metu mes matėme, kaip vyksta pirmieji masiniai nacionalinių nuotaikų apimtų piliečių mitingai Kijeve, – toliau dėlioja savąją istorijos versiją Bastrykinas. – Antisovietinė Vakarų agitacija ir politinės opozicijos finansavimas taip pat pagimdė tautiškumo idėją Lietuvoje, Latvijoje, Estijoje, Gruzijoje ir kitose šalyse.“
Nepriklausomų valstybių atsikūrimo ant Sovietų Sąjungos griuvėsių procesą pavadinęs išorine specialiąja operacija, raktiniu „pradinės, dar kol kas slapto informacinio karo“ prieš SSRS fazės elementu, Tyrimų komiteto vadovas nebando „didžiausia geopolitine XX amžiaus katastrofa – SSRS griūtimi“ pateisinti (kaip tai jau daugybę kartų buvo daryta) rusų karinę agresiją prieš kaimynines valstybes. Šįkart Bastrykino pasisakymai yra pirmiausia nukreipti į Rusijos vidaus ateitį. „JAV ir jos sąjungininkų“ sąmokslo prieš „sovietinę tautų šeimą“ pagrindu, autorius išdėsto „pasipriešinimo priešui“ planą. Siūloma atjungti Rusiją nuo pasaulinio interneto tinklo, sugriežtinti prieš opoziciją nukreiptas represijas, įvesti „kaltumo prezumpciją“ visiems, kas aptarinėja Kremliaus veiksmus. Pasak Tyrimų komiteto vadovo, taip pat būtina Rusijos įstatymuose numatyti automatišką kaltinimą ekstremizmu tiems, kas nepripažįsta Krymo aneksijos, ir taikyti kolektyvinę atsakomybę – t.y. bausmės privalo sulaukti ne tik patys „valstybės priešai“, bet jų šeimos nariai, iš pastarųjų atimant bet kokias išmokas ar kompensacijas iš Rusijos valstybės biudžeto bei konfiskuoti jų turtą.
Nereikia savęs apgaudinėti, kad galima ramiai ir draugiškai gyventi su tokia valstybe pašonėje. Neadekvataus absoliučią valdžią turinčio lyderio valdoma iki dantų apsiginklavusi šalis, kaip mums jau parodė Šiaurės Korėjos pavyzdys, kelia nuolatinę grėsmę kaimyninėms valstybėms.
Atskirai Bastrykinas aptaria ukrainietiškojo Krymo situaciją. Analogiškai pasaulyje egzistuojančiam sprendimui fašizmo propagandą, Holokausto neigimą ir hitlerizmo reabilitaciją laikyti nusikalstama veika, Bastrykinas mano, kad „šalies federaliniame įstatyme „Dėl kovos su ekstremistine veikla“ reikia išplėsti ekstremistinės veiklos sąvoką ir į jos apibrėžimą įtraukti tokią veiklą kaip tautos referendumo Kryme rezultatų neigimas“.
Štai dar viena citata, kuri aiškiai rodo, kad Rusijos išgyvenimo strategija pasikeitė. „Pagrindinėmis ekonominio poveikio priemonėmis tapo prekybos ir finansinės sankcijos, dempingavimo karai angliavandenilių rinkoje, o taip pat valiutiniai karai... Daugeliu atžvilgių, šių priemonių rezultatu tapo gili rublio devalvacija, realių gyventojų pajamų mažėjimas, pramoninės gamybos smukimas, ekonomikos recesija.“ Pinigų Rusijos vyriausybė nebeturi. Ir nors atsakomybė už Rusijos ekonominį krachą tradiciškai yra perkeliama Jungtinėms Valstijoms, nei apie importo pakeitimo patrauklumą, nei apie atsakomąsias sankcijas, „atgaivinsiančias Rusijos kaimą“, kalba jau nebesisuka. Viskas, ką siūlo šis aukštas rusų valdininkas – tai teroro prieš kitaminčius ir opoziciją stiprinimas: turto konfiskacija kaip bausmės už nusikaltimą priemonė, patriotiniai jaunimo klubai, privalomasis pažeidėjų įskundimas aukštesnėms instancijoms, cenzūra.
Mes matome, kaip propagandinė retorika, dar neseniai pagrindiniu savo darbu laikiusi Rusijos vyriausybės įvaizdžio ir reputacijos gerinimą pasaulio akyse, transformuojasi į bandymą suformuoti ideologinę bazę vidinei „veržlių suveržimo“, t.y. griežtinimo, politikai. Jei anksčiau putiniškojo režimo dėmesio centre buvo siekis Kremliaus gaujai suteikti išorinio prestižo ir padorumo, tai dabar yra siūloma nuleisti „geležinę uždangą“ ir užbaigti propagandinę strategiją, vaizduojančią šiuolaikinę Rusiją kaip civilizuotą valstybę.
„Užteks žaisti pseudodemokratiją ir laikytis pseudovertybių. Juk demokratija yra ne kas kitas, kaip tautos valia, jos interesų realizacija. Šių interesų pasiekti galima tik per bendrąjį valstybės gėrį, o ne per atskirų visuomenės narių laisvę ir savivalę“, – toliau aiškina Bastrykinas. Mums duodama suprasti, kad siekiant išsaugoti valdantįjį režimą, Rusijos valdžia rimtai svarsto galutinės Rusijos Federacijos saviizoliacijos ir „pchenjanizacijos“ variantą.
Nereikia savęs apgaudinėti, kad galima ramiai ir draugiškai gyventi su tokia valstybe pašonėje. Neadekvataus absoliučią valdžią turinčio lyderio valdoma iki dantų apsiginklavusi šalis, kaip mums jau parodė Šiaurės Korėjos pavyzdys, kelia nuolatinę grėsmę kaimyninėms valstybėms. O kai šia kryptimi vis labiau keliauja Rusija, Ukrainos padėtis tampa dar labiau pažeidžiama.
Tačiau tuo pat metu reikia racionaliai įvertinti Rusijos galimybes įgyvendinti savo sukurptus planus. Eiliniams Rusijos gyventojams „rusų pasaulio“ ir Sovietų Sąjungos atgimimo idėjos yra patrauklios tik tol, kol yra gyva viltis, kad svetimų užimtų teritorijų ir besiplečiančių valstybės sienų sąskaita sustiprės ir išaugs jų asmeninis gerbūvis. Badauti ir įsivelti į tikrą karą? Tokio susitarimo su „šalį nuo kelių pastačiusiu“ Putinu niekas nepasirašinėjo. Rusija neturi nei priemonių, nei resursų, nei idėjinių masių, kad savo pačios teritorijoje galėtų įkurti uždarą režimą. O tai reiškia, kad toks planas yra pasmerktas žlugti, kaip ir visi ankstesni.
Larisa Vološina, Kijevas, Ukraina
