Riaušės, kurios pastarosiomis dienomis niokojo Baltimorę, deja, nėra išimtis, o greičiau dalis tendencijos, vedančios kai kuriuos pagrindinius mūsų miestus prie visiško socialinio ir ekonominio išsekimo. Vietoj to, kad mėgautųsi tuo vis reklamuojamu „urbanistiniu renesansu“, nemažai tų miestų yra siaubingos būklės, su menkavertėmis mokyklomis, problemų kamuojamomis ekonomikomis ir didele dalimi atskirtyje atsidūrusio, dažniausiai mažumoms priklausančio, jaunimo.
Dabar mes esame liudininkai situacijos, labai panašios į senas blogas 7 dešimtmečio pabaigos dienas, kai pačius pagrindinius Amerikos miestus kamavo neramumai. Šiais metais jau būta rimtų neramumų Sent Liuise ir jo priemiestyje Fergiusone, jau nekalbant apie smurtinių nusikaltimų išvešėjimą tokiuose miestuose kaip Čikaga, kur 2013 metų žmogžudysčių skaičius viršijo Kaponės erą. Apskritai baimės geografija iš esmės liko labai panaši kaip prieš pusę amžiaus. Patys pavojingiausi JAV miestai, smurtinių nusikaltimų aspektu, yra daugiausiai juodaodžių apgyvendinti miestai, kurių priešakyje atsidūrė Detroitas, Ouklandas, Memfis, Sent Liuisas ir Klivlandas. Baltimorė yra šeštojoje vietoje.
Aišku, ne viskas liko kaip buvę. Kai kurie miestai (ryškiausi pavyzdžiai – Niujorkas ir Los Andželas) šiandien yra daug saugesni, didieji miestai taip pat labai patrauklūs jauniems žmonėms, o juodaodžiai profesionalai turi tokias galimybes elitiniuose miestuose pasiekti aukštumų, apie kurias ankstesnė kartą nedrįso ir svajoti.
Tačiau kaip mums dar kartą aiškiai parodė Baltimorė, mes esame dar labai toli nuo to, ką Aaronas Ehrenhaltas pavadino „didžiąja inversija“, kai miestai tampa klestinčiomis tvirtovėmis, o priemiesčiai išsigimsta į būsimus lūšnynus.
Praktikoje tai yra labai toli nuo tiesos: miestai tampa dar labiau susiskaidę nei kada nors, su ištisais vargingai gyvenančiųjų ir, rodos, jokio progreso nepatiriančiųjų rajonais.
Koncentruotas skurdas
Geriausiai urbanistinio renesanso ribotumą atskleidžia žvilgsnis į didžiausio skurdo koncentraciją tam tikrose urbanistinėse vietose, kaip toji, kurioje kilo Baltimorės neramumai. Nors skurdo dalis priemiesčiuose gal kiek ir paaugo, tačiau 52 didžiausiose JAV metropolitenų teritorijose skurdo lygis vidutiniškai siekia 24,1 % ir yra daugiau nei dvigubai didesnis nei 11,7 % vidutinis skurdo lygis priemiesčiuose – nepaisant to, kad bendra pinigų koncentracija miestuose ryškiai išaugo.
Tačiau miestuose per pirmąjį šio amžiaus dešimtmetį išaugo ir teritorijų su įsišaknijusiu urbanistiniu skurdu skaičius – nuo 1 100 iki 3 100, o skurdo paliestų žmonių populiacija padidėjo dvigubai – nuo 2 iki 4 milijonų. „Auganti skurdo koncentracija yra didžiausia Amerikos miestus kamuojanti problema“, – sako urbanizmo tyrėjai Joe Cortrightas ir Dillonas Mahmoudi.
Toks yra ir Sandtown-Winchester rajonas, kuriame augo Freddie Gray’us – vaikinas, kurio žūtis įplieskė riaušes Baltimorėje. Pusė 16 – 64 metų amžiaus šio rajono gyventojų neturi darbo, o nedarbo lygis yra dvigubai didesnis, nei visame mieste. Trečdalis šeimų gyvena žemiau federalinės skurdo ribos, o beveik trečdalis namų yra negyvenami, lyginant su 5 % viso miesto mastu.
Tačiau tokių rajonų juodaodžiai nereprezentuoja Amerikos juodaodžių daugumos. Be atskirties tarp juodaodžių ir baltaodžių, smarkiai auga atskirtis pačiame afroamerikiečių tarpe. Tai ypač akivaizdu Baltimorės regione, kuriame, drauge su Vašingtonu, fiksuojami vieni aukščiausių juodaodžių atlyginimų, didžiulis procentas turinčiųjų nuosavus namus, ir jis apskritai patenka tarp palankiausių vietų juodaodžiams gyventi visose JAV, rodo naujausias Urbanizmo galimybių centro tyrimas. Merilande yra įsikūrusios penkios iš dešimties turtingiausių šalies juodaodžių bendruomenių.
Tikriausiai nereikia nė sakyti, kad tų miestų gyventojai nemaištauja. Priemiesčiuose gyvena pusė visų 775 000 Baltimorės afroamerikiečių (šis skaičius vis auga) ir jie ne tik gyvena daug turtingiau, tačiau jų vidutinė gyvenimo trukmė yra mažiausiai 8 metais didesnė nei miestiečių.
Tokios tendencijos matomos visoje šalyje. Per paskutinius du XX amžiaus dešimtmečius į priemiesčius persikėlė daugiau juodaodžių nei per ankstesnius 70 metų, ir tai vyksta iki šiol: tokiu būdu žmonės (ypač turintys vaikų) siekia saugesnių gatvių, geresnių mokyklų ir pigesnių būstų. 2010 metų gyventojų surašymo duomenimis, 56 % metropolitenų teritorijų juodaodžių gyveno priemiesčiuose.
Kintanti urbanistinė ekonomika
Afroamerikiečiai į Baltimorę ir kitus šiaurinius miestus atvyko didžiąja dalimi dėl darbo plieno pramonėje, uostuose ir panašiose pramonės srityse, kurios amžiaus vidurio Amerikoje tiesiog klestėjo. Tačiau daugumos šių darbo vietų šiandien yra nelikę, o žmonėms tenka ieškotis darbo augančiose šiandienos industrijose – švietimo, technologijų, medicinos srityse. Tokia situacija susiklostė beveik visuose gausiai juodaodžių apgyvendintuose miestuose ne tik šiaurės rytuose, bet ir Vidurio Vakaruose ir net atskirose Kalifornijos vietose. Tačiau populiariausios šiandienos sritys, tokios kaip technologijos ir aukšto lygio verslas, įdarbina vis mažiau darbininkų klasės juodaodžių (Silicio slėnyje juodaodžiai užima vos 2 % visų darbo vietų). 2009-2011 metais juodaodžių užmokesčio vidurkis nukrito 18 %, o lotynoamerikiečių – 5 %. Būtent tose vietose, kur labiausiai išaugo ir sustiprėjo šios industrijos, fiksuojama ne daugiausiai galimybių mažumoms, o savotiškas „etninis valymas“. Urban League ataskaita rodo, kad miestai, labiausiai giriami už urbanistinį pagyvėjimą – San Fransiskas, Čikaga, Mineapolis, o taip pat Portlandas ir Sietlas – kenčia nuo didžiausios atskirties tarp juodaodžių ir baltaodžių atlyginimų. Šios vietos yra „įvairios“ ir „politiškai korektiškos“ tik teorijoje.
Baltimorė įrodė, kad jei „didžioji inversija“ ir egzistuoja, tai ji palietė tik nedidelę dalį miestų populiacijos, ypač istoriškai juodaodžių gyvenamuose miestuose. Gal miestai ir pritraukė daugiau išsilavinusių, jaunų ir turtingų bei dažniausiai baltų žmonių, tačiau juose taip pat yra kita, dažnai didesnė populiacija tų (dažniausiai rasinių mažumų), kurių urbanistinė evoliucija nepalietė. „1 dalis San Fransisko, 2 dalys Detroito“, – taip Čikagą apibūdina Vidurio Vakarų urbanizmo analitikas Pete’as Saundersas.
Tai mes kaip tik ir matome Baltimorėje ir kituose panašiuose miestuose: viskas, kas tenai veikia neefektyviai (pvz., švietimas, teisėsauga) daugiausiai tiesiogiai daro įtaką mažumoms ir skurstantiems. Apskritai nusikalstamumas daugelyje miestų mažėja, tačiau tai nebūtinai pasakytina apie daugiausiai juodaodžių apgyvendintus rajonus.
Nauja galimybių geografija
Per pastaruosius metus mes matome labai nemalonų rasinės įtampos sugrįžimą, ko gero, didžiausią nuo 1992-ųjų metų Rodney Kingo riaušių. Šiandien, po įvairių, daugiausiai su policijos veiksmais susijusių kontroversijų, 2 iš 5 amerikiečių mano, kad nuo Obamos prezidentavimo pradžios rasių santykiai pašlijo ir tik 15 procentų mano, kad jie pagerėjo.
Kaip spręsti susidariusią situaciją? Deja, tačiau vien gerų ketinimų ir socialinių lengvatų nepakanka. Turtingo 7-ojo dešimtmečio pradžioje juodaodžių skurdas sumažėjo nuo 56 % iki 34 %. Priešingai, kai prezidentas Lyndonas Johnsonas paskelbė karą su skurdu, šis sumažėjo nežymiai – tik iki 32 %. Tačiau su 8 dešimtmečio pradžia progresas visai sulėtėjo – daugiausia dėl socialinių problemų, ypatingai akivaizdžių pramoniniuose miestuose, tokiuose kaip Baltimorė.
Akivaizdu, kad pačios ekonomikos stiprinimas yra svarbiau nei išlaidos socialinei pagalbai. Pasak Luke’o Phillipso iš Pietų Kalifornijos universiteto, tokios valstijos kaip Niujorkas, Masačusetsas, Kalifornija ir Ilinojus pašalpoms skiria dvigubai daugiau lėšų nei Šiaurės Karolina, Teksasas ar Florida, tačiau Galimybių urbanizmo centras nustatė, kad juodaodžių situacija vis dėlto yra smarkiai geresnė buvusioje Konfederacijoje – valstijose, negarsėjančiose dosnumu skurstantiems ar susidomėjimu rasiniu lygiavertiškumu.
Taip susiklosčiusi situacija demonstruoja visišką juodaodžių migracijos krypties pasikeitimą. 1910-1970 metais šeši milijonai juodaodžių migravo iš pietų į šiaurę – šis reiškinys net įgavo Didžiosios migracijos pavadinimą. Tačiau nuo Antrojo pasaulinio karo migracija pakeitė kryptį: ambicingi juodaodžiai dabar traukė į priemiesčius arba į pietus.
2000-2013 metais afroamerikiečių populiacijos Atlantoje, Šarlotėje, Orlande, Hjustone, Dalase, Tampoje ir San Antonijuje išaugo po beveik 40 % ar daugiau. Kaip matome, šis rodiklis yra smarkiai didesnis nei 27 % vidutinis padidėjimas visose 52 metropolitenų teritorijose.
Juodaodžiai į pietus traukia ne todėl, kad jiems imponuoja vietos politika (greičiausiai ji jiems ypatingai ne prie širdies), tačiau siekdami ekonominio progreso. Didžiausia to priežastimi tampa tai, kad pietinės valstijos turi platesnę įsidarbinimo galimybių vidutinės ir darbininkų klasės žmonėms įvairovę, nei postindustrinės Kalifornijos ir šiaurės rytų valstijų koridoriaus ekonomikos.
Tuo tarpu mūsų lyderiai – tiek juodaodžiai, tiek baltaodžiai – to nesupranta. Tai, kad prezidentas Obama į Baltimorę pasiunčia savo garsųjį patarėją Alą Sharptoną, neduoda jokios naudos, išskyrus gal tik trumpą katarsį, tačiau po to juk vėl reikia grįžti į realybę.
Visiems būtų kur kas geriau, jei į šį miestą atvyktų įmonių vadovai ar investuotojai (amerikiečiai, azijiečiai, europiečiai, tai visiškai nesvarbu), nešini planais, kaip kurti darbo vietas ir plėsti galimybes. Tai bent jau būtų šiokia tokia pradžia sprendžiant socialinės ir ekonominės atskirties problemas, kurios vienaip ar kitaip ilgainiui pasireiškia per riaušes gatvėse. Geros darbo vietos ir geresnės ateities perspektyvos (o ne geri ketinimai) – štai kas svarbiausia.
