Paskutinė Europos šalis, išsaugojusi mirties bausmę, ir toliau baudžia savo žmones mirtimi, nepaisant to, kad anksčiau šiais metais Europos Sąjunga nusprendė panaikinti sankcijas šalies prezidentui mainais į šios praktikos sustabdymą, atskleidžia naujas tyrimas.
Pastaraisiais mėnesiais Baltarusija mažiausiai vieną žmogų nubaudė mirties bausme, o dar keturis ja nuteisė, atskleidžia Paryžiuje įsikūrusios žmogaus teisių organizacijos „FIDH“ bei Minsko žmogaus teisių centro „Viasna“ tyrėjai, kurie tai vadina „skandalu pačioje Europos širdyje“. Jų teigimu, nuo nepriklausomybės atgavimo 1991 m. Baltarusijoje mirties bausme nubausta apie 400 žmonių, arba daugiau negu po vieną kas mėnesį.
Žmogaus teisių organizacijos taip pat įspėja apie fizinį ir psichologinį smurtą, naudojamą išgauti prisipažinimus bylose, bei šokiruojančias sąlygas, kuriomis yra laikomi mirties bausmės laukiantys kaliniai.
Interviu su vietos žurnalistais ir teisininkais atskleidžia, kad valstybė šią praktiką slepia nuo visuomenės, o tikslūs nužudytųjų skaičiai yra griežtai saugomi Baltarusijos vyriausybės. Egzekucijų vieta ir laikas bei kalinių palaidojimo vietos taip pat yra laikomos paslaptyje, o jų kūnai nėra atiduodami šeimoms.
Sacha Koulaeva, „FIDH“ rytų Europos ir centrinės Azijos padalino direktorė, teigia, jog tikslas panaikinti mirties bausmę Baltarusijoje jau būtų pasiektas, jeigu Europos Sąjunga padidintų spaudimą vyriausybei.
„Mes norime mobilizuoti tarptautinę bendruomenę ir paraginti Europą tapti zona be mirties bausmės“, - sakė ji.
Koulaevos teigimu, turimi duomenys rodo, kad tarptautinė intervencija jau buvo efektyvi: kai ES derėjosi su Baltarusija dėl sankcijų panaikinimo 2013-2015 m., egzekucijos buvo beveik sustojusios.
Mirties bausmė Baltarusijoje buvo įvesta valdant Sovietų Sąjungai, kaip bausmė už žmogžudystes ir ekonominius nusikaltimus, bei tokius „kontrarevoliucinius veiksmus“ kaip valstybės išdavystė ir šnipinėjimas. Nuo 1991 m. šalies vyriausybė ir toliau naudoja kai kuriuos sovietinių laikų baudžiamojo kodekso punktus, ir yra paskutinė tai daranti posovietinė šalis.
Interviu su vietos žurnalistais ir teisininkais atskleidžia, kad valstybė šią praktiką slepia nuo visuomenės, o tikslūs nužudytųjų skaičiai yra griežtai saugomi Baltarusijos vyriausybės. Egzekucijų vieta ir laikas bei kalinių palaidojimo vietos taip pat yra laikomos paslaptyje, o jų kūnai nėra atiduodami šeimoms.
Šalies prezidentas Aleksandras Lukašenka, į valdžią atėjęs 1994 m., per jau daugiau nei 22 metus trunkantį vadovavimą yra smarkiai praplėtęs prezidento galias bei užsitarnavęs „paskutiniojo Europos diktatoriaus“ pravardę.
Šalies valdžia ir valstybinė žiniasklaida entuziastingai gina mirties bausmės naudojimą ir skelbia, kad ji mažina nusikalstamumą. Tačiau naujoji „FIDH“ ir „Viasna“ analizė atskleidžia, kad toks įsitikinimas yra klaidingas: 2015 m. vidaus reikalų ministerija pranešė apie 4 018 sunkaus nusikalstamumo atvejus, arba 17 proc. daugiau nei 2014 m.
Andrejus Paluda, „Viasna“ vadovaujamos kampanijos prieš mirties bausmę koordinatorius, taip pat tyrėjams sakė, kad sąlygos, kuriomis yra laikomi mirties bausme nuteisti kaliniai, reikšmingai pablogėjo. Jis kalbėjosi su liudininkais, dirbusiais Baltarusijos kalėjimuose, kurie mirtininkų vienutes apibūdino kaip vos trijų kvadratinių metrų dydžio patalpas su nuolatos juos stebinčiomis vaizdo kameromis.
Buvęs vieno Minsko sulaikymo centro darbuotojas taip pat sakė: „Nuo pačios pradžios, jiems yra taikomi maksimalaus saugumo apribojimai. Taisyklės draudžia jiems gulėti ant gultų nuo 6 valandos ryto iki 10 valandos vakaro. Paprastai jie ištisą dieną pravaikšto po savo vienutę.“
Kitas buvęs kalėjimo darbuotojas sakė, kad mirties bausme nuteisti kaliniai yra laikomi visiškoje izoliacijoje, ir su jais elgiamasi taip, tarsi jie „jau būtų mirę“. Nuteistieji nėra informuojami ir apie jų mirties datą, o tokią praktiką Koulaeva vadina „ciniška“ ir keliančia kaliniams papildomą stresą.
Ataskaita taip pat atskleidžia, kokią emocinę traumą yra priversti patirti nuteistųjų artimieji. Nors Baltarusijos baudžiamasis kodeksas numato, kad bent vienas šeimos narys turi būti informuojamas apie egzekuciją, jis nenurodo, kokiu tiksliai būdu. Daugeliu atveju, nuteistųjų šeimos apie jų mirtį sužino tik paštu sulaukę asmeninių nuteistųjų daiktų.
Reaguodami į ataskaitos išvadas, ES misijos Baltarusijoje nariai paragino šalies valdžią tučtuojau paskelbti šios praktikos moratoriumą.
