Režisavo: Eric D. Howell. Vaidina: Emilia Clarke, Marton Csokas, Caterina Murino, Kate Linder, Remo Girone
Jei esate pirmųjų Rogerio Cormano klasikinių 7 dešimtmečio siaubo filmų, paremtų Edgaro Allano Poe kūryba, gerbėjas, jums turėtų būti gerai žinoma įžanginė tokių filmų dalis: pagrindinis veikėjas dėl kokių nors priežasčių keliauja į europietiškus labai gotikinius rūmus ar dvarą kur nors nuošalioje vietovėje, ir netrukus yra įtraukiamas į antgamtiškų jėgų psichodramą. Šie filmai žiūrovus pakerėdavo ne siužeto vingiais, o tuo, kaip Cormanas drauge su gamybos dizaineriu Danieliu Halleriu sukurdavo paslaptingą, įtraukiantį ir neramų pasaulį, kuriame kiekvienas girgždesys ir šnabždesys perrėždavo nervus it durklas.
Nauja ir subtili Erico D. Howello, kaskadininko ir specialiųjų ugnies efektų specialisto, išbandžiusio režisieriaus duoną, vaiduokliška istorija „Balsas iš akmens“ (pagal italų rašytojo Silvio Raffo romaną) yra būtent toks filmas, kuris primena Cormano kūrybą. Tai ypatingai moteriškas siaubo filmas, kuris daugiau dėmesio skiria pulsuojančiai baroko architektūrai, tirštam rūkui, aplūžusioms skulptūroms, detaliems ir vingriems kostiumams ir kvapą atimančiam antgamtiškam slėpiniui, nei drastiškam gąsdinimui ir žanro štampams. Tai labai gražus ir iki tobulumo estetiškas siaubo filmas, sukurtas kantriems ir brandiems žmonėms.
Emilia Clarke juostoje vaidina mokytoją ir auklę Vereną, kuri kaip (ne fantastinė) Merė Popins keliauja iš vienos europiečių šeimos į kitą, padėdama vaikučiams, o kartais ir ištisoms šeimoms. Nors jos jauniesiems globotiniams būna itin sunku su ja atsisveikinti, Verena į asmeniškumus ir nostalgiją nesileidžia, o tiesiog keliauja į naują vietą. Darbas yra darbas.
Kartą ji yra pakviečiama į vieno našlio (Marton Csokas) dvarą Toskanos provincijoje, prižiūrėti jo sūnelio. Tik atvykusi į tirštame rūke paskendusią nuošalią vietą Verena pajunta, kad čia kažkas ne taip. Mes irgi, tačiau nuostabi Peterio Simonite’o kinematografija yra tiesiog stulbinanti, o kiekvienas kadras – tikras šedevras, vertas būti įrėmintas, tad mes labai dėl to nepykstame. Paaiškėja, kad berniukas nuo pat motinos mirties neištarė nė žodžio, o šeimos patriarchas yra per giliai įgrimzdęs į savo paties širdgėlą, kad galėtų užsiimti su sūnumi. Verena nuoširdžiai imasi globoti nekalbantį berniuką, stengdamasi užmegzti su juo ryšį. Tačiau kai pirmiau berniukas, o paskui ir pati Verena išgirsta iš akmeninės namo sienos sklindantį vaiduoklišką šnabždėjimą, ji ne tik pradeda tikėti, kad mirusios moters dvasia nepaliko šių namų, bet ir ima jausti, jog pati iš lėto tampa motina.
Jausmingas ir minimalistinis violončelės ir pianino partijomis paremtas Michaelo Wandmacherio („Underworld Blood Wars“) garso takelis stipriai prisideda kuriant dviprasmišką, romantišką ir melancholišką pasaulį, kuriame gyvena šie emocinių problemų kamuojami veikėjai. Aktoriai taip pat nepriekaištingai atlieka savo darbą. Clarke tiesiog gardžiuojasi moters, paslaptingų galių akivaizdoje atrandančios ne tik savo seksualumą, bet ir pirmykštį motinišką instinktą, vaidmeniu. Jai talentu nenusileidžia ir gedintį, tačiau naujai namuose atsiradusia moterimi susidomėjusį vyrą vaidinantis Csokas, ir italų kino legenda Lisa Gastoni, vaidinanti po namus slankiojančią ledinę senstančią matroną, kuri su pasyvia agresija verčia Vereną susitaikyti su tuo, kad ji „tampa“ kažkuo kitu.
Šis tylus, lėtas, šaltas kaip akmuo, tačiau vizualiai stulbinantis, visiškai įtraukiantis ir maloniai nervus virpinantis filmas nėra skirtas siaubo žanro gerbėjams, trokštantiems greito pagąsdinimo. Tai elegiška juosta tikriems „seno sukirpimo“ filmų ir knygų gerbėjams, kuria mėgautis vertėtų ramiai, lėtai, be spragintų kukurūzų ir išjungus mobilųjį telefoną.
