Nuo Šanchajaus ir Maskvos iki Briuselio ir Vašingtono – visur tvyro jausmas, kad su pasauliu, su valstybėmis, kuriose gyvename, ir net su mumis pačiais – kažkas negerai. Anksčiau tikėjome istorijos pabaiga, manėme, kad visas didžiąsias prieštaras pavyks įveikti, o štai – jaučiamės pralaimėję, išduoti, nujaučiame kažką negera. Daugeliui atrodo, kad visuotinė sistema miršta, tačiau ji nemiršta – ji jau yra mirusi. O naujos dar nėra, internetiniame leidinyje „Geopolitical Futures“ rašo jo įkūrėjas, tarptautinių santykių ekspertas George`as Friedmanas.
Dešimtmetis baimės
Žmogui būdinga blaškytis tarp vidinės ramybės ir baimės. Kai ateina laikas bijoti, mes linkę grėsmę sureikšminti. Tai natūralus atsakas: juk pagaliau visada, kai nesiseka, mes, žmonės, turime sukaupti visą energiją, kad tai pripažintume, o bijojimas – pats stipriausias iš visų jausmų. Baigiantis 2008-ųjų vasarai ir prasidedant rudeniui mes išgyvenome visas savo baimes vienu metu.
2008 m. rugsėjo 15 d. griuvo „Lehman Brothers“. Visos skolos taip ir liko neapmokėtos. Tie, kuriems nebuvo sumokėta, negalėjo sumokėti kitiems, ir tai galų gale nustūmė ekonomikos sistemą į prarają. Dabar tai – jau nuvalkiota istorija, bet ją pasakojant visada praleidžiama, kas nutiko vos mėnesiu anksčiau – rugpjūčio 8 dieną. Tądien įsiplieskė karas tarp Rusijos ir Gruzijos, ir Rusijos tankai, prieš porą dešimtmečių šiurpinę Vakarus, vėl išvažiavo į trasą.
Friedmanas primena: pasibaigus bet kokiam karui, pergalę iškovojusi koalicija svajoja apie pasaulį, kuriame ji toliau valdo, kuriame jos narių skirtumus užglaisto tylus geranoriškumas, ir kuriame vyksta vien tik geri dalykai. Deja, Šaltojo karo pabaiga nesukūrė stabilios platformos amžinam klestėjimui. Karų ji taip pat neužbaigė. Ji net neišsprendė Rusijos klausimo.
Mintis, kad bet kuris konfliktas gali būti karas, užbaigsiantis visus karus, yra pats pirmasis pergalės produktas ir labiausiai širdį draskanti iliuzija. Tą patį, pasak straipsnio autoriaus, suvokėme ir 2008-aisiais, maždaug per septynias savaites.
Pasaulio interesai buvo tokie pat kaip anksčiau, ir širdį draskanti iliuzija sugrįžo. Iškart supratome, kad kažkas mus išdavė. Galvoti, kad tai tėra žmogiška būsena ir kad susipriešinimas ir tvarkos nebuvimas – mūsų natūrali būklė, būtų buvę pernelyg skausminga. Idėja apie amžiną taiką, kurią žadėjo Immanuelis Kantas ir kuri atrodė beveik ranka pasiekiama griuvus Berlyno sienai, išgaravo ir dingo. Jokios abejonės – tai tamsių ir niekingų jėgų darbas, prieš dešimtmetį tvyrojusias nuotaikas apibendrina rašinio autorius.
Po Antrojo pasaulinio karo buvo maoistų organizuotos masinės žudynės, sovietų karo didvyrių įkalinimas gulage, Josepho McCarthy kryžiaus žygis prieš latentinį komunizmą Jungtinėse Valstijose ir visa kita, kas iš to išplaukė. Karai kariaujami iš baimės. Pergalės puikybė baimę paslepia, bet jos nepanaikina. Neturėtume stebėtis tuo, kur dabar esame. Kuo didesnė pergalė, tuo didesnis ir nusivylimas. Pasak G. Friedmano, daug kas po Antrojo pasaulinio karo ėjosi išties neblogai, tačiau lūkesčiai viršijo galimybes.
Augančių lūkesčių revoliucija
Dekolonizacijos laikotarpiu, maždaug šeštajame ir septintajame dešimtmečiuose, frazė „augančių lūkesčių revoliucija“ tapo bendrine. Šia fraze buvo norima pasakyti, kad pasibaigus kolonizacijai besivystančio pasaulio lūkesčiai pranoko tai, ko buvo galima pagrįstai tikėtis. Atotrūkis tarp lūkesčių ir realybės ilgainiui pagimdė pyktį ir nusivylimą, kurie lėmė nestabilumą.
Tą pačią sąvoką, anot G. Friedmano, galima pritaikyti ir pasauliui po 1992-ųjų: mes tikėjomės pasaulio be konfliktų, pasaulio, kurį vienytų bendri interesai ir vertybės, pasaulio, kuris klestėtų kasdien vis labiau ir labiau. Ši viltis buvo ir gyvybiškai svarbi, ir tiek pat nereali. Po 2008-ųjų pasaulį užliejo baimė, o išdavystės nuojauta darėsi vis stipresnė, ir štai – gyvename pasaulyje, kuriame visos politinio gyvenimo sritys užvaldytos baimės, nepasitikėjimo ir abipusės paniekos.
2008-ųjų įvykiai subrandino procesus, vykusius praeityje. Jungtinėse Valstijose nelygybė niekada nebuvo problema. Problema buvo – kaip pasiekti amerikietiškąją svajonę: turėti nuosavus namus ir garantiją, kad būsimos kartos kils aukštyn socialiniais laiptais. Svajonės nebėra. Ji merdėjo ilgus dešimtmečius, bet 2008-ieji privertė žemesniąją vidurinę klasę suprasti: svajonė negrįš.
Panašiai, jausmas, kad gyvenimas atsuko nugarą vargingiau gyvenantiems ir kad elitui jie nerūpi, apėmė ne tik JAV, bet ir Europą, jo užuomazgų galima pastebėti ir Kinijoje bei Rusijoje. Šis jausmas tapo visuotine realija, o imigracijos problema jį mumyse tarsi įcementavo. Nesugebėdami suvokti to kartėlio, kurį jų bendrapiliečiams teko kęsti matant, kiek mažai dėmesio valstybė skiria jiems ir kiek daug – atvykėliams, žemesniajai vidurinei klasei elito atstovai diagnozavo ksenofobiją.
Rašinio autorius pastebi, kad pasaulio lyderiai netruko šiuo jausmu pasinaudoti. Xi Jinpingas tapo Kinijos diktatoriumi, nes nemažai elito areštavo. Vladimiras Putinas valdžioje jau beveik 20 metų, nes žada padaryti Rusiją vėl didžią. Europos dešinieji nepraleido pro akis, koks abejingas savo piliečių negandoms vėl tapo žemyno elitas.
Jungtinėse Valstijose Demokratų partija save įvardijo kaip skurstančių dirbančiųjų partiją, tačiau dėmesį skyrė bet kam, tik ne jiems, rašo G. Friedmanas. O štai prie Respublikonų (istoriškai –korporacijų partijos) partijos vairo, subūręs varguolius stojo žmogus iš šalies. Dirbančiųjų klasės, tiksliau to, į ką ji dabar išvirtusi, nusivylimas kiekvienoje iš minėtų šalių liejasi per kraštus, o visas įtūžis nukreiptas į elitą. Deja, pastarajam pakanka vieno – kad funkcionuotų bankų sistema: jei ji veikia, vadinasi, viskas gerai.
Nepasitikėjimo būta ir anksčiau. Tačiau neišvengiamas iliuzijų, užliejusių pasaulį po Šaltojo karo, žlugimas jam suteikė milžiniškos galios, aiškina G. Friedmanas.
Įtampa gimdo įtampą
Įtampa tvyro ne tik valstybių viduje, bet ir tarp valstybių. 2008 m. Rusija pareiškė, kad taip paprastai ji nepasiduos. Kelių dienų karas su Gruzija tebuvo drovi uvertiūra to, kas vyko vėliau. Įtampa tarp šalių didėjo – iš dalies dėl to, kad paprastai tautos bijo vienos kitų, o kad apsigintų visų pirma stengiasi atrodyti labiau grėsmingos. Mūsų laikais, deja, problema labiau komplikuota, įsitikinęs ekspertas.
Nuo 1992 iki 2008 m. pasaulio ekonomika augo – pirmiausia, naujų besiformuojančių šalių rinkų sąskaita, kurios mito daugiausia iš eksporto. Po 2008-ųjų prasidėjusi recesija padarė žalos joms visoms – ir eksportavusioms gatavus produktus, ir energiją. Dar svarbiau – kad tai, ką importuotojai toleravo ar iš ko netgi turėjo naudos, tapo nebepakenčiama.
Pigesnis eksportas – ne universali vertybė. Apskritai jis buvo naudingas svarbioms šalims, tačiau žmonės, pasak G. Friedmano, negyvena „apskritai“. Kai dideli visuomenės segmentai tampa importo aukomis arba pradeda manyti, kad yra aukos, politinė sistema iškart praranda stabilumą, nesvarbu, ar valstybė „apskritai“ gauna naudos, ar ne.
Jei naudą gauna tik tam tikrų sluoksnių atstovai, o kiti tuo metu praranda darbus, – pyktis auga, ir to nepaneigsi. Tie, kuriems susidariusios aplinkybės palankios, nesupranta, kodėl reikėtų piktintis, ir tai neišvengiamai atsispindi jų reakcijoje. Visos diskusijos susiveda į vieną klausimą: kas atsakingas? Kad ir koks būtų teisingas atsakymas, kalti bus tie, kuriems nėra kuo skųstis, o užduotis stabilizuoti sistemą atiteks politikams.
Augant nepasitikėjimui šalių viduje, auga ir valstybių tarpusavio nepasitikėjimas. Daugelyje valstybių nusistovėjusi politinė tvarka šiuo metu yra transformacijos būsenoje. Individai ir partijos, kurių prieš dešimtmetį niekas neįsivaizdavo galint patekti į valdžią, dabar jau sėkmingai valdžioje arba pakeliui į ją. Tarptautiniai konfliktai, kuriuos Šaltojo karo koalicija, atrodė, veiksmingai kontroliuoja, dabar, panašu, atsidūrę ant sprogimo ribos.
Kuriantis naujoms, sunkiai apibrėžiamoms, koalicijoms ir vėl iškylant pavojams, kurie, kaip mums atrodė, 1992-aisiais buvo sėkmingai įveikti, Šaltojo karo koalicijai darosi vis sunkiau susišnekėti pačiai su savimi. Tiems, kurie manė esantys koalicijos vedliai, turėtų neišvengiamai būti labai baisu. Deja, tokia koalicija – Vienos kongresas, Tautų Sąjunga ar Jungtinės Tautos – ilgiau vienos kartos, ko gero, neištemps. Tokių organizacijų nares vienijo bendras priešas. O nugalėtas priešas – per silpna rišamoji medžiaga, mano G. Friedmanas.
Naujas pasaulis, naujos taisyklės
Pasaulis nebepaiso Šaltojo karo koalicijos nustatytų taisyklių. G. Friedmano įsitikinimu, to ir reikėjo laukti. Pasak jo, 2008-ųjų krizė turėjo vienaip ar kitaip pasireikšti, o pasireiškusi – duoti užuomazgą naujam pasauliui. 1945 m. užgimusio pasaulio – pasaulio, įveikusio Sovietų Sąjungą, dabar nebėra. Po savęs jis paliko didelę socialinę įtampą, kurią elitas ignoruos tol, kol pajėgs, ir naują tarptautinę sistemą, kuri, nors ir gimusi iš senosios, yra visai kitokia.
Atgal jau negrįšime. Didžiulės socialinės ir politinės prieštaros, draskančios pasaulio audinį, anksčiau ar vėliau išsisklaidys – galbūt bus nuplautos krauju, bet panašiau, kad ne. Pakitęs pasaulis liks praeityje. Ir tai įvyks šiemet, 2019-aisiais. Šie metai – tai metai, kuriuose senasis pasaulis jau yra miręs, net jei daugelis tebegalvoja, esą jį dar galima prikelti. O naujas pasaulis dar negimė. Bus tokių, kurie jį priims su džiaugsmu. Bus ir tokių, kurie jo nekęs. Tačiau jis bus toks, koks ir turi būti – naujas pasaulis su naujomis taisyklėmis. Istorijai mūsų preferencijos vienodai šviečia, rašo G. Friedmanas.
