Čikagiečių, susirinkusių atiduoti paskutinės pagarbos Jane Byrne ir išlydėti jos į paskutinę kelionę, eilė nusidriekė nuo miesto vėliava uždengto karsto iki atminimo knygos, kurią saugojo Ronnie „Woo-Woo“ Wickersas, save pasiskelbęs Čikagos komandos „Cubs“ apaštalu. Tipiškai čikagietiškas personažas. Kaip ir Jane Byrne – čikagietė iki kaulų smegenų.
Prie St. Vincent de Paul bažnyčios buvusi klausykla pasitarnavo tarsi priminimas susirinkusiems, kad yra laikas ir vieta sakyti aiškią ir niekuo nedangstomą tiesą. Pirmosios ir vienintelės Čikagos merės moters laidotuvės neabejotinai yra viena iš jų. Priesakas apie mirusius kalbėti tik gerai, neigiamai atsilieptų Byrne atminimui. Moters, kurios trūkumai buvo didžiausios jos stiprybės.
Ji buvo nenuspėjama, galėjo būti kerštinga, o kai aplinkybės to reikalaudavo – tapdavo tikra nepraustaburne. Trumpai tariant, ji buvo gerokai ekscentriška, o mūsų miestui tai tik išėjo į naudą. Jei ji būtų buvusi kitokia, nebūtų mero rinkimuose nugalėjusi Čikagos politinės mašinos, kurios iki jos niekas neįveikė pusę amžiaus. O juk tuomet ji tebuvo niekam nežinoma bedarbė.
Jos 1979 m. pergalė visam laikui asocijuosis su siaubinga žiema, prieš pat rinkimus sukausčiusia miestą. Gatvės buvo beveik nevalomos, čikagiečių automobiliai įšalę ir įstrigę kelioms savaitėms. Tai buvo paskutinis lašas miestiečių nepasitenkinimo meru Michaelu Bilandicu taurėje. Tačiau biuletenyje juk nebalsuosi „prieš“. Miestui verkiant reikėjo patikimo varžovo, tačiau jo nebuvo matyti. Ne, kritikuojančių supuvusią Čikagos politinę sistemą, atvirą patronatą ar miesto teikiamų paslaugų nelygybę skirtingiems rajonams netrūko. Problema buvo ta, kad dauguma jų buvo abstrakčiomis sąvokomis kalbantys inteligentiški intelektualai, labiau tinkantys seminaruose ir simpoziumuose, o ne Čikagos politinėje arenoje, kur siautėjo kova be taisyklių.
Byrne buvo tiesmuka, o jos stilius to meto čikagiečiams buvo artimas ir suprantamas. Ji prarado darbą vartotojų reikalų skyriuje (į kurį ją paskyrė Richardas Daley) už tai, kad pasipriešino Bilandico remiamam taksi mokesčio kėlimui. „Manau, jis patepė, ką reikėjo“, - sakė Byrne, atkartodama gatvės žargoną.
Tuometinė Čikaga vis dar buvo fabrikų ir vargingai gyvenančių darbininkų miestas, „stiprių pečių miestas“ – kaip poetiškai ją pavadino Carlas Sandburgas. Būtent tokiam miestui buvo pritaikyta ir Čikagos politinė mašina, kuri saugumą mainė į aklą lojalumą. Pastatytas konteineris ar išasfaltuota gatvelės atkarpa buvo standartinis atlygis už balsavimą pagal rinkimų apygardos vadovo nurodymą. Pilietiškumu čia nė iš tolo nekvepia, tačiau rinkėjams, gyvenantiems nuo algos iki algos, tai atrodė logiška. Ar bent jau saugiau, nei oponentų siūlymai sugriauti tokią sistemą ir viską pradėti iš naujo.
7-ojo dešimtmečio kultūrinė revoliucija nebuvo aplenkusi ir Čikagos – čia 1968 m. įvyko istoriniai protestuojančiųjų prieš karą susirėmimai su policija. Visur kitur Daley buvo laikomas progreso priešu ir siaubūnu, tačiau ne Čikagoje. 1979 metais jis vis dar buvo prisimenamas kaip žmogus, apsaugojęs miestą nuo anarchijos. Byrne genialumas (puikiai nušlifuotas jos kampanijos vadovo Dono Rose’o) buvo tame, kad ji nesiūlė sugriauti esamos politikos mašinos. Vietoj to, ji save pozicionavo kaip tikrą Daley įpėdinę, kuri atims postą iš uzurpatoriaus Bilandico. Rose’o sukūrė TV reklamą, kurioje trūko tik to, kad Daley prisikeltų iš mirusių ir išreikštų paramą Byrne.
Tai, kad jos laidotuvės vyko po gotikinės bažnyčios, sukurtos pagal katedrų, kuriose buvo laidojami Europos karaliai ir karalienės, pavyzdį, skliautais, atrodė labai tinkama. Tebūnie ji buvo paskutinė „Čikagos politinės mašinos“ merė. Tačiau net ir tokiu atveju, jos pergalė išmokė kitus demokratijos pamokos: meru gali tapti net autsaideris, jei tik jis nesidemonstruoja esąs geresnis už rinkėjus. Šią formulę pritaikė ir Byrne įpėdinis Haroldas Washingtonas, taip tapdamas pirmuoju juodaodžiu miesto meru.
Šiandien jos stilius būtų neefektyvus, nes netiktų naujajai Čikagai. Byrne laidotuvės drauge buvo ir senosios Čikagos laidotuvės. Miesto, pilno vietinių užeigų, kuriame gyvenamieji namai šliejasi prie fabrikų ir sandėlių; miesto, pilno valgyklų ir nešvarių šaukštų, o ne pasaulinio lygio restoranų; miesto, kuriame ramioje sekmadienio atokaitoje snaudžia nuobodžiaujantys policininkai. Miesto, kuriam vadovavo moteris, tokia pati, kaip Čikaga – audringa, stipri ir kovinga.
