Prezidentas antradienį pagaliau žengė didelį žingsnį kovoje su turtine nelygybe, tačiau jis vis tiek atsisako paliesti mokesčių spragą, kuri yra naudinga kai kuriems didžiausiems jo rėmėjams.
Praėjus aštuoneriems metams po savo pirmosios rinkimų kampanijos pradžios, ir šešeriems metams po inauguracijos, prezidentas Obama pagaliau paskelbė planą labiau apmokestinti turtinguosius bei bankus, ir mokestinių kreditų pagalba išdalinti iš to gautas pajamas žemesnėms atlyginimo kopėtėlių pakopoms. Tačiau jis vis vien nekalba apie akį rėžiančią mokesčių spragą, egzistuojančią tik tam, kad turtingieji taptų dar turtingesni.
Žinoma, Obamos tikėjimas progresyviais mokesčiais visuomet buvo akivaizdus. Į „Obamacare“ buvo įtraukti papildomi „Medicare“ mokesčiai turtingiesiems, iš kurių surinktos pajamos yra panaudojamos subsidijuoti sveikatos priežiūrą vargšams ir vidutiniajai klasei.
Be to, fiskalinis skardis 2012 m. pabaigoje dalinai atšaukė Busho eros mokesčių apkarpymus ir padidino didžiausią atlyginimo lygį nuo 35 iki 39,2 proc., o didžiausią pelno iš kapitalo prieaugio lygį - nuo 15 iki 20 proc. (kadangi „Obamacare“ prideda papildomus 3,4 proc. mokesčių kapitalo prieaugiui daugiausiai uždirbantiems asmenims, aukščiausias pelno iš kapitalo prieaugio lygis šiuo metu siekia 23,4 proc.).
Tačiau turint omenyje siautėjančią turtinę nelygybę bei plačius iškraipymus mokesčių kodekse, priimtus turtingųjų naudai, šie pataisymai atrodo nepaprastai švelnūs. Po prezidento metinės kalbos jau atrodė, kad Obama pagaliau ryžosi paimti į rankas šakes. Bėda ta, kad jos nėra labai aštrios.
Viena prezidento pasiūlymo dalis yra specifiškai nutaikyta prieš vieną iš būdų, kuriais Mittas Romney susikrovė sau turtus. Prezidentas Obama siūlo nustatyti $3,4 mln. limitą turtui, kurį galima paslėpti remiantis apmokestinamos sumos sumažinimu pagal Individualių pensijų sąskaitų aktą. Dėka kelių puikių finansinių patarimų ir ryžto atakuoti šią mokesčių spragą, Romney sugebėjo nuslėpti daugiau nei $100 mln.
Tačiau toks nuslepiamo turto apribojimas iš tiesų neparodo, kaip iš tiesų Romney užsidirbo tuos pinigus – ir būtent tai reprezentuoja didžiausią turtinės nelygybės raukšlę mūsų mokesčių kodekse. Šis faktorius leido rizikos draudimo fondų titanams ir privataus kapitalo baronams lengva ranka kalti Rochfellerio vertus turtus. Jis vadinasi atidėtomis palūkanomis, ir nepanašu, kad Obama yra pasirengęs jas panaikinti.
Privataus kapitalo ir rizikos draudimo fondų pasaulio žmonės gauna pinigus už tai, kad valdytų kitų žmonių ir institucijų turtą – paprastai jų užmokestis siekia apie 2 proc. nuo jų valdomo turto plius visas gabalas pelno, kurį grąžina tokios investicijos (paprastai apie 20 proc.).
Paimkime $100 mln. iš investuotojų, investuokime juos į akcijas, išpirkime juos atgal, ir, jei pasiseks, jūsų pelnas gali siekti 30 proc., arba $30 mln. Grąžinkime $24 mln. investuotojams ir pasilaikykime $6 mln. sau kaip atlygį.
Štai ir spraga: IRS nelaiko tokio atlygio darbo užmokesčio pajamomis. Vietoje to, ji laiko jį pajamomis iš kapitalo padidėjimo – nepaisant to, kad rizikos draudimo fondų ir privataus kapitalo vadybininkai neinvestuoja savų pinigų.
Tai smarkiai viską pakeičia. Pagal dabartinę sistemą, paprastos pajamos gali būti apmokestinamos net iki 39,6 proc. Tuo tarpu kapitalo prieaugis yra apmokestinamas tik 23,4 proc. Dėl atidėtų įmokų įstatymo, privataus kapitalo vadybininkas moka tik $2,34 mln. mokesčių nuo $10 mln. už savo darbą gauto atlygio. Jei jis būtų apmokestinamas kaip įprastos pajamos, jam nuo tos pačios sumos tektų mokėti jau $3,96 mln. mokesčių.
Nenuostabu, kad kapitalo prieaugis yra apmokestinamas švelniau – vyriausybė nori paskatinti žmones rizikingai investuoti savo kapitalą. Juk, nepaisant visko, jie gali netekti viso savo turto. Tačiau kaip jau minėjome, rizikos draudimo fondų ir privataus kapitalo vadybininkai nerizikuoja savo pinigais – iš esmės jie rizikuoja kitų žmonių pinigais, o dėl Bušo valdymo metais atvertos bedugnės tarp mokesčių lygio kapitalo prieaugiui ir paprastoms pajamoms, šis skirtumas tapo nepaprastai pelningu.
Kodėl prezidentas nieko nesiima? Iš dalies dėl to, kad Kongreso demokratai nerodo didelio noro tokiam žingsniui. Net 2009-aisiais, kai demokratų partija, patenkinta savo pergale ir užėmusį solidžias daugumas abiejuose Kongreso rūmuose, nepanoro panaikinti šios mokesčių spragos. Demokratai – ypatingai pagrindinė senatorių grupė iš tokių pakrantės valstijų, kaip Naujasis Džersis, Konektikutas, Niujorkas, Kalifornija ir Masačusetsas – paprastai reprezentuoja itin turtingas rinkimų apygardas. Be to, rizikos draudimo fondai, privataus kapitalo įmonės bei rizikos kapitalo milžinai yra vieni iš dosniausių partijos aparato rėmėjų.
Taigi, jeigu tai iš tiesų yra karas su klasių nelygybe, turtingiesiems nepaprastai pasisekė, kad šį karą pradėjo prezidentas Obama ir jo demokratai.
