Viena labiausiai erzinančių stagnuojančio ekonominio atsigavimo dalių yra varganas atlyginimo augimas didžiajai daliai JAV darbuotojų. Nors akcijų biržoje jaučiamas bumas, korporacijų pelnas didėja, o namų vertė auga, vidurinė ir žemesnioji klasė neretai nepajunta tokių pagerėjimų naudos, nebent pakyla jų atlyginimai.
Tačiau atlyginimų stagnacija nėra vien tik iš finansinės krizės kilusi problema. Pažiūrėjus į santykį tarp darbuotojų atlyginimų ir jų produktyvumo, matome akivaizdžiai reikšmingą, ir, daugelio įsitikinimu, problematišką atotrūkį, atsiradusį per pastaruosius kelis dešimtmečius. Nors produktyvumas (apibrėžiamas kaip produktų ir paslaugų išeiga per pradirbtas valandas) 1973-2013 m. laikotarpiu išaugo net 74 proc., atlyginimai darbuotojams didėjo kur kas lėčiau ir per tą patį laikotarpį pasiekė vos 9 proc., rodo Ekonominės politikos instituto surinkti duomenys.
„The Atlantic“ korespondentė Gillian B.White pasikalbėjo su Janu W. Rivkinu, ekonomistu ir mokslo darbuotoju Harvardu verslo mokykloje, kuris tyrinėja JAV darbo rinką ir konkurencingumą, siekdamas labiau suprasti to atotrūkio istoriją, ir ką jis reiškia darbininkams bei platesnei ekonomikai.
Gillian White: Tai kiekgi ilgai egzistuoja atotrūkis tarp atlyginimo ir darbuotojo produktyvumo, ir ką jis reiškia darbuotojams, neskaitant to fakto, kad jie nepajaučia reikšmingo atlyginimo didėjimo?
Janas Rivkinas: Nuo Antrojo pasaulinio karo pabaigos iki pat 8-ojo dešimtmečio produktyvumas JAV ir vidutinis atlyginimas žengė koja kojon. Tačiau nuo 8-ojo dešimtmečio pabaigos iki šiandienos mes matome nukrypimą, produktyvumui didėjant kur kas greičiau nei atlyginimams. Šis nuokrypis rodo, kad kompanijos ir jas valdantys žmonės gyvena kur kas geriau nei tie žmonės, kurie tose kompanijose dirba.
Jeigu JAV ekonomika būtų sveika ir konkurencinga, matytume, kaip įmonės atlieka du dalykus: laimi pasaulinėje rinkoje ir pagerina vidutinio amerikiečio gyvenimo standartus. Didelės įmonės ir joms vadovaujantys bei į jas investuojantys žmonės klesti, tačiau dirbantys ir viduriniosios klasės amerikiečiai gyvena kur kas sunkiau – kaip ir daugelis smulkiųjų verslų.
White: Kai kurie teigia, kad derėjimosi dėl kolektyvinių sutarčių nykimas suvaidino lemiamą vaidmenį sukuriant tą atotrūkį. Kaip manote, kiek tiesos yra tuose žodžiuose?
Rivkinas: Yra kelios priežastys, iš kurių viena yra svarbūs pokyčiai technologijose ir globalizacijoje. Kita yra sistemiškai nepakankamas investavimas į bendrą turtą, kuris yra toks bendras resursų rinkinys, kurio reikia kiekvienam verslui, kad šis taptų produktyvus: išsilavinusi visuomenė, įgūdžių turintys darbininkai, dinamiškas tiekėjų tinklas, stipri infrastruktūra ir t.t. Trečioji priežastis yra pokyčiai vyriausybės įstaigose, politikoje bei derėjimosi galioje, kuriuos ir įkūnija derėjimosi dėl kolektyvinių sutarčių nykimas bei profsąjungų silpnėjimas. Nėra jokios abejonės, kad visa tai yra vienos istorijos dalis. Ar ta dalis yra didelė? Nemanau, kad kas nors turi pakankamai išmanančią perspektyvą, kad tai įrodytų.
White: Gerai, tuomet pakalbėkime apie kelias pagrindines priežastis, kodėl atsirado tas atotrūkis, kuris po to ėmė plėstis.
Rivkinas: Nuo 9-ojo dešimtmečio pasikeitimai geopolitinėje ir technologijų scenose atvėrė pasauliui duris į verslą. Tapo įmanoma įkurti verslą bet kurioje pasaulio vietoje bei automatizuoti vis daugiau darbo šakų. Globalizacija ir technologijų modernėjimas atnešė didelės naudos JAV ekonomikai, tačiau turėjo ir kelias kitas pasekmes. Tas nuokrypis, kurį aš apibūdinau, nėra vien tik viduriniosios klasės problema, tai ir visos visuomenės problema.
White: Pavyzdžiui?
Rivkinas: Jis susilpnino ryšį tarp kampanijų ir jų darbuotojų. Tas ryšys skatino kompanijas investuoti į bendrąjį turtą, todėl korporacijų investicijos į jį ėmė mažėti būtent tuo laikotarpiu. Antra, jis užkrovė nepaprastą naštą ant viduriniosios klasės pečių, kuri turėjo konkuruoti dėl darbo vietų su šimtais milijonų įgudusių, ambicingų darbuotojų iš viso pasaulio – taigi, būtent tuo laiku ir pastebime nukrypimą tarp produktyvumo augimo ir vidutinio atlyginimo didėjimo. Trečioji pasekmė nutiko kitame darbo įgūdžių spektro pakraštyje. Visiems tiems, kurie turėjo unikalių įgūdžių, išaušo aukso amžius, kadangi dabar tie asmenys technologijų pagalba galėjo pardavinėti savo talentus visame pasaulyje. Štai čia ir matome pradedančią gimti nelygybę.
White: Šis atotrūkis, kaip ir daugelis kitų nelygybės formų, atrodo skaudžiausias viduriniajai klasei – kaip manote, kodėl taip yra?
Rivkinas: Mes galėjome pasistengti paversti viduriniąją klasę tokia įgudusia, kad ji sėkmingai konkuruotų su bet kuo pasaulyje, bet aš manau, kad tai, ką mes visi kartu padarėme, buvo serija nerealių pažadų, siekiant išlaikyti klestėjimo iliuziją. Kalbu apie tokius pažadus, kaip „toliau teiksime paskolas viduriniajai klasei, kad žmonės galėtų vartoti – ypač nekilnojamam turtui“; tokius pažadus, kaip „vyriausybė ir toliau padengs jūsų sveikatos priežiūros išlaidas pensijoje“; tokius pažadus, kaip „vyriausybė tiesiogiai suras jums darbą“. Paimkite tuos pažadus, sujunkite juos su bjauria recesija ir dviem karais, ir gausite vyriausybę, kuri yra fiziškai supančiota ir politiškai perskirta. Taigi, iš vyriausybės ir iš verslų gauname sistemingai nepakankamą investavimą į tuos bendruosius resursus, kurių mums reikia, kad vidurinioji klasė klestėtų.
White: Anksčiau sakėte, kad tai nėra vien tik viduriniosios klasės problema, ji turi įtakos visiems žmonėms bei bendrai ekonominei situacijai. Taigi, kaip ši problema nusidriekia už viduriniosios klasės ribų?
Rivkinas: Taip, nuokrypis, kurį aš apibūdinau, nėra vien tik viduriniosios klasės problema, tai visos visuomenės problema. Be stiprios viduriniosios klasės gauname silpną vartojimą. Turėdami daug nelaimingų darbuotojų gauname mažiau produktyvių žmonių, kuriuos nori samdyti kompanijos. Jeigu pasinaudojame tik labai mažos mūsų populiacijos dalies kūrybingumu ir potencialu, tai negali būti naudinga visuomenei. Jeigu dirbantys, viduriniajai klasei priklausantys amerikiečiai nesijaučia gerai, galiausiai jie tampa prieš korporacijas pasisakančiais rinkėjais. Dėl to 1 procentas turėtų nerimauti ne tik etine, bet ir ekonomine prasme.
White: Ar yra kelias pataisyti šią situaciją, sumažinti atskyrą ar bent jau sukurti geresnes sąlygas darbuotojams?
Rivkinas: Yra tam tikrų jėgų, kurios yra nevaldomos, ir mes greičiausiai nenorėtume jų sustabdyti, net jei ir galėtume. Kalbu apie globalizacijos, technologinių pokyčių jėgas – tie džinai jau išleisti iš lempos. Tačiau yra ir kitų tos dinamikos jėgų, kurios atsirado vien dėl atsitiktinumo. Žala, padaryta dėl nepakankamo investavimo, yra patiems sau padaryta žaizda.
Mums reikia judėti link bendradarbiavimo atkuriant bendrąjį turtą ir bendrą gerovę. Matome daugybę pavyzdžių versle, kai kompanijos supranta, kad jų pačių interesuose yra tai, kad jų darbuotojai būtų puikiai išsilavinę, turėtų įgūdžių, kad jų tiekimo grandinė būtų tvirta, o infrastruktūra miestuose, kuriuose jos veikia, stipri.
Investavimas į bendruosius resursus neturėtų būti alternatyva atlyginimo didinimui, tačiau atlyginimą lemia padėtis konkurencingoje darbo rinkoje. Kompanija negali mokėti savo darbuotojui daugiau, jei tas darbuotojas nėra pakankamai produktyvus tai kompanijai. Manau, kad verslo lyderiai privalo suprasti, jog kompanijos negali ilgai gyvuoti, jeigu jų darbuotojai sunkiai išgyvena.
White: Kaip manote, ar tikri pokyčiai versle ir įstatymuose, kurie galėtų padėti šioje situacijoje, yra įmanomi dabartinėmis sąlygomis?
Rivkinas: Tai bus sudėtinga. Matau mus kryžkelėje su dviem keliais. Dabartinis kelias yra tas, kuriame federalinių įstatymų leidėjai pešasi dėl naudos savo partijoms, atidėlioja sudėtingus sprendimus ir daro Ameriką mažiau patrauklia vieta konkuruoti. Verslo lyderiai gainiojasi savo siaurus ir trumpalaikius interesus ir kėsinasi į vieni kitų investicijas. Tokiu būdu verslo atmosfera prastėja, verslai palieka Ameriką, vyriausybė priima prieš verslą nukreiptus įstatymus, kompanijos dar labiau apriboja savo veiklą JAV, o nepasitikėjimas didėja.
Tačiau yra ir kitas, kur kas geresnis galimas kelias. Federalinių įstatymų leidėjai susitvarko savo ilgalaikį fiskalinį iždą, investuoja į infrastruktūrą, priima įstatymus, kurie paverčia Ameriką puikia vieta įkurti verslą. Verslo lyderiai, suprantantys, kad jų ilgalaikiai interesai slypi dinamiškuose bendruosiuose resursuose, žengia žingsnius, kad sukurtų įgudusią darbo jėgą, patobulintų vietinę tiekimo grandinę, skatintų inovacijas ir sustiprintų švietimą. Produktyvumo augimas leidžia JAV įmonėms laimėti vietą pasaulinėje darbo rinkoje, tuo pačiu metu sukurdamas naujas darbo vietas, kurios padidina gyvenimo standartus. O tada, pajutę reikšmingą augimą, vyriausybė ir verslai surenka resursus, kuriuos pakartotinai investuoja, kad bėgant laikui sąlygos verslui taptų vis geresnės ir geresnės.
Pirmieji žingsneliai žengiant tuo patraukliu keliu yra pakankamai aiškūs, ir pagrindinis klausimas yra toks: „Ar amerikiečiai gali sutelkti valią, toliaregiškumą ir vienybę, kad žengtų būtent tuo keliu?
