Gruodžio 8 d. tarptautinė bendruomenė minėjo 25-ąsias Belovežo susitarimo, kuriame konstatuotas Sovietų Sąjungos suirimas ir paskelbtas Nepriklausomų valstybių sandraugos sukūrimas, metines. Vos po kelių dienų buvęs Sovietų Sąjungos prezidentas Michailas Gorbačiovas pareiškė manąs, kad būtų įmanoma iš buvusių sovietų respublikų suformuoti naują valstybių sąjungą (vėl savanoriškais pagrindais).
- Ar manote, kad naujos sąjungos formavimo iš buvusių sovietų respublikų idėja gali kažkam pasirodyti patraukli? - „Vakaro žinios“ teiravosi signataro Nikolajaus MEDVEDEVO.
- Ką reikštų suformuoti naują sąjungą? Reikia, kad susijungtų tos valstybės, kurios turi trauką viena kitai. Tokią trauką turi Baltarusija, bet nelabai stiprią. Jeigu ES elgtųsi protingiau, Baltarusiją ji domintų labiau. Bet kai Baltarusija mato, kas ES darosi, po visų breksitų, demaršų ji nelabai nori ten būti.
Visai traukos nejaučia Ukraina, nors gyvena labai liūdnai. ES jai iškrėtė didelę kiaulystę, kaip sakoma, suviliojo ir paliko su vaiku. Dabar ten vyksta tragedija, ir ji vyksta dėl to, kad Europa pro pirštus pažiūrėjo, jog po vieno nelabai gero korupcionieriaus atėjo dar didesni korupcionieriai ir pavogė viską, ką tik buvo įmanoma. Dabar į valdžią ten atėjo žmonės, kuriems valstybė - Ukraina - rūpi mažiausiai. Jie turi daug idėjų, bet jie neturi nė vieno lyderio, kuris tikrai galėtų būti lyderis. Nepaisant viso šito, Ukraina traukos Sovietų Sąjungai nejaučia.
O štai Vidurinės Azijos respublikos tos sąjungos gal ir norėtų, jeigu tik nebūtų apribotos jų turtuolių galimybės būti bajais, chanais ir t.t. Šios respublikos gali susijungti. Žinau jų mentalitetą, žinau jų žmones, daug teko bendrauti - jie buvo labai priešiškai nusiteikę dėl bolševizmo ir komunizmo, bet neapykantos Rusijai jie nejaučia.
Apie Lietuvą nei M.Gorbačiovas, nei kas kitas negalėtų net svajoti. Lietuva, taip pat Latvija ir Estija šioje Rusijos sistemoje yra svetimkūnis. Ir kai Sovietų Sąjunga prarijo šį svetimkūnį 1940 m., 1944-1945 m., ji sau pasirašė mirties nuosprendį, nes čia žmonės šiek tiek iš kitos tešlos.
Bet įdomu tai, kad, palyginti su Europa, Lietuvos ir Latvijos žmonės taip pat iš kitos tešlos. Man Europoje jų tolerastija, jų išdavystė krikščionybės atžvilgiu nepatinka. Tikintys ar netikintys lietuviai, bet jų mentalitetas yra krikščioniškas. O koks europiečių mentalitetas? Tikriausiai labiau ateistinis negu Sovietų Sąjungos komunistų.
- Tačiau skelbiami įvairių apklausų rezultatai, kad net Lietuvoje yra manančiųjų, jog sovietiniais metais gyveno geriau nei dabar...
- Lietuviai ilgisi ne rusų, ne Sovietų Sąjungos. Lietuviai ilgisi stabilumo, darbo vietų užtikrinimo. Jeigu Lietuvos verslininkai ir valdžia daugiau dėmesio skirtų socialiniams reikalams, lietuviai apie jokias Sovietų Sąjungas net neužsimintų.
Lietuviai nori socialinio teisingumo. Jie mato, kaip kai kurie turtėja savindamiesi svetimą turtą, darydami visokias machinacijas, kaip, užuot investavę tuos pinigus į gamybą, išleidžia juos pilaičių statyboms ar švaisto užsienio superkurortuose. Tuo metu motinos neturi už ką pamaitinti ir aprengti savo vaikų.
Sakyčiau, mes atėjome į kapitalistinį pasaulį neturėdami įgimto kapitalizmui imuniteto, kur stiprios profsąjungos, kuriose žmonės aktyvūs, kontroliuoja, kad nebūtų išnaudojami žmonės ir t.t. Mes šito neturėjome. Mes išvaikėme senas profsąjungas, naujų nesukuriame, visuomeninių kontrolės organizacijų neturime. O čia atėjo ir savi kapitalistai, ir dar atvykėliai, ir jie tvarkosi, kaip nori.
Noriu pasakyti, kad dabar Rytų Europa išgyvena Čarlzo Dikenso laikų kapitalizmą - laukinį, žiaurųjį, bjaurųjį, nusikalstamą. O Senoji Europa šitą dalyką sėkmingai peržengė, pragyveno XX amžių, galima sakyti, europietiškame rojuje, bet XXI amžiaus pradžioje pradėjo šposus krėsti su savo liberastija, tolerastija ir t.t. Na, negalima buvo taip daryti, kaip padarė ES, sukviesdama pas save šimtus tūkstančių pabėgėlių, pasijuokdama iš Europos kultūros pagrindo, kuriuo visad buvo krikščionybė ir mokslas. Visi didieji mokslininkai, rašytojai, tapytojai, muzikantai buvo krikščionys. Mus užaugino krikščioniška civilizacija, o dabar mes staiga imame ir nusisukame nuo jos.
- Bet gal tiesiog mums jau į kraują įaugo, kad turime būti kokioje nors „sąjungoje“?
- Sąjungoje galima būti, tačiau nereikia prieš tą sąjungą lankstytis. Mano močiutė sakydavo: kas gulasi po kojomis, tą mindo. O mes, deja, gulamės.
Reikia ieškoti savo kelio. Kažkodėl toks nedidelis Liuksemburgas gali išgyventi pats, nedidelė Olandija gali, nedidelė Suomija gali, o Lietuva negali? Baikime. Pradėkime gerbti save. Dar ne viskas prarasta, tad ne visi protingi žmonės išvažiavo iš Lietuvos. Dar liko tų, kurie gali sukurti normalią valstybę.
Man skaudu girdėti kalbas apie visokias sąjungas, nes esu tas, kuris kažkada prisidėjo prie to, kad Lietuva nebūtų Sovietų Sąjungoje.
Tačiau šitas per didelis Lietuvos nuolankumas mane visada erzino. Mums sakė: jeigu neuždarysime Ignalinos atominės, mūsų nepriims į ES. Mes turėjome pasakyti: uždarysime Ignalinos atominę tada, kai apsirūpinsime savo energetiniais ištekliais. Ir niekur ta ES nebūtų dingusi. Nereikia lenkti nugaros nei prieš Rytus, nei prieš Vakarus - reikia pagaliau išmokti gyventi patiems. Norėčiau, kad mūsų valstybei vadovautų stiprų stuburą turintys žmonės.
- Tai kuriuo gyvenimo momentu mes tą savo stuburą praradome?
- 1988-1990 m. išauginome savo stuburą ir jis atlaikė didžiulius išbandymus. O 1990-1992 m. tą stuburą praradome. Per daug patikėjome, kad Vakarai mus myli, ir pamiršome, kad pirmiausia turime patys save mylėti. Reikia gerbti save - savo istoriją, savo kalbą, savo muziką, tada ir kiti tave gerbs.
Vinstonas Čerčilis kitados yra puikiai pasakęs: Anglija niekada neturėjo nei amžinų draugų, nei amžinų priešų - Anglija visada turėjo savo ekonominius interesus. Norėčiau, kad kiekvienas Lietuvos vadovas, ministras, Seimo narys suvoktų tai - Lietuva visų pirma turi turėti savo ekonominius, tautinius interesus.
- Ar neturėtų vis dėlto ES bent kažkaip reaguoti į tokių Rusijos atstovų kaip M.Gorbačiovas mėginimus, naudojantis kai kurių ES naujokių nusivylimu, „drumsti vandenį“?
- M.Gorbačiovas ilgisi laikų, kai jis bandė padaryti iš komunistinės Sovietų Sąjungos kažkokią socialistinę valstybę, turinčią žmogišką veidą. Kam į tai reaguoti? Tai tik juoką kelia.
Nuotraukoje: Nikolajus Medvedevas
Šaltinis: Respublika
