Spalio 21-ąją minėjome filmo „Atgal į ateitį“ („Back to the Future“) dieną – būtent tądien Martis ir Dokas nukeliavo į ateitį antrame iš trijų garsiosios mokslinės fantastikos franšizės filmų. Antroji trilogijos dalis pasirodė 1989-ųjų lapkritį, o jį žiūrint dabar, beveik po 26-erių metų, tiesiog neįtikėtina, kiek daug technologijų tendencijų jis nuspėjo. Žinoma, neapsieita ir be kelių netaiklių šūvių, tačiau apie viską nuo pradžių.
Kelionių metodai
„Ten, kur mes keliaujame, kelių neprireiks“, - pasakė Dokas Marčiui, prieš pademonstruodamas skraidantį „Deloreną“. Deja, šis pažadas liko neišpildytas – skraidantys automobiliai visuomet atrodė ranka pasiekiami, bet kartu ir tokie tolimi. Pavyzdžiui, Bostone veikianti kompanija „Terrafugia“ dar 2012-aisiais pažadėjo pradėti prekiauti sklandančiais automobiliais, tačiau iki šiol bando pakelti savo verslą nuo žemės.
Ir nors „Atgal į ateitį“ pernelyg optimistiškai žiūrėjo į pasaulį, kuriame kiekvienas turi galimybę skrieti tarp skersgatvių, filmas puikiai numatė vieną dalyką – įsiklausykite į garso efektus, kuriuos filmo kūrėjai naudojo tiems automobiliams, ir išgirsite beveik negirdimą zvimbimą, šiandien yra siejamas su „Toyota Prius“ ir kitomis elektra varomomis keturratėmis transporto priemonėmis.
Tiesa, kiek toliau nuo realybės yra automobilio varymas šiukšlėmis. Tačiau ir čia būta bandymų tiekti energiją varikliams iš atliekų. Štai du Jungtinės Karalystės miestai, Bristolis ir Batas, neseniai į kelius išleido autobusus, varomus apdorotu maistu ir kanalizacijos atliekomis, o kitose vietose žemdirbystės atliekas bandoma panaudoti kaip benzino alternatyvą.
Dar daugiau, Bifo užmokestis taksistui su nykščio prisilietimu mažai kuo skiriasi nuo to, kaip mes šiandien išsikviečiame automobilius ir už juos sumokame naudodamiesi „Uber“, „Hailo“, „Lyft“ ir kitomis panašiomis išmaniosiomis programėlėmis, siūlančiomis pervežimo paslaugas.
Net ir legendinė filmo scena su sklandančiomis riedlentėmis jau nebeatrodo visiškai fantastiška. „Lexus“ rugpjūtį pademonstravo kompanijos sukurtą sklandlentę – tiesa, veikiančią tik virš žemėje įmontuoto magnetinio takelio. Na, o visai neseniai garsusis riedlentininkas Tony Hawkas išbandė kitos įmonės sklandlentę pavadinimu „Hendo“, valdomą panašios magnetinės technologijos. O kur dar daugelis kitų bandymų!
Tiesa, automobilių registracijos numerių barkodai ne itin pasistūmėjo į priekį nuo to seno Balandžio 1-osios pokšto.
Dėvima elektronika
Šiandieninė viso pasaulio manija dėvimai technologijai buvo tarsi išpranašauta Marčio kalbančios striukės. Ir nors drabužiai dar negali išdžiovinti mūsų, jeigu sušlampame, kai kurie mados pionieriai jau eksperimentuoja su technologijų įmontavimu į jų aprėdus. „Atgal į ateitį“ žinutes perduodančių policininkų kepurių panašumas į „CuteCircuit“ „Twitter“ žinutes rodančių suknelių nepaneigiamas. O „Nike“ netgi užpatentavo savaime susirišančius batus. Neprimena nieko, ką matėte filme?
Kalbant apie rūpinimąsi išvaizda, kažin ar labai greitai galėsime „nusišveisti“ nuo veido savo metus su Doko stiliaus „atjauninimo klinikos“ veido šveitimu. Tačiau 6,7 mln. botokso injekcijų ir 1,2 mln. cheminių veido valymo procedūrų, pernai metais atliktų JAV, rodo, kad daugelis bent jau bando tai padaryti.
Robotų sukilimas
„Atgal į ateitį“ filme dronai pasirodo vos kelias sekundes, bet labai primena šiandieną. Žiniasklaidos organizacijos jau pradėjo kurti savo filmuojančius bepiločius lėktuvėlius, kad gautų naujų perspektyvų pranešdamos aktualiausias naujienas – net jeigu ir nesiunčia jų į pačius karščiausius taškus.
Šunis vedžiojantys robotai taip pat yra realus dalykas – bent jau taip mums sako „Vimeo“ ir „YouTube“.
Dar vienas filme parodytas robotas yra mechaninis degalinės operatorius. Nyderlandai jau prieš kelis metus išbandė tokią technologiją savo „TankPitstop“ projektui, o „Tesla“ kažką panašaus kuria savo elektriniams varikliams aprūpinti.
Pramogos
Visa laimė, mums nereikėjo žiūrėti to holografinio „Nasrų“ perdirbinio. Tačiau kino pramonė nepasiduoda ir toliau vysto 3D technologijas ir jau kuria naują lazerinių projektorių sistemą, kuri vaizdą rodys „aiškiau ir ryškiau“. Visai neseniai ši inovacija debiutavo kartu su naujausiu Roberto Zemeckio darbu „Pasivaikščiojimas“ („The Walk“). Gana šaunu, turint omenyje tai, kad jis režisavo kelionių laiku trilogiją.
Dar arčiau „Atgal į ateitį II“ prie tikrovės priartėjo su namų kino sistema. Išskleidžiamas plokščiaekranis, parodytas McFly šeimos namuose, primena tuos lanksčius ekranus, kuriuos neseniai pristatė „LG“, ir kurie jau greitai turėtų pasirodyti ant parduotuvių lentynų.
Na, o balsu valdomi televizoriai jau senokai yra realybė dėka „Samsung“ ir „Sony“ išmaniųjų televizorių bei internetinės televizijos modulių, kuriuos siūlo „Amazon“ ir „Apple“.
Išmanieji akiniai, bet ne telefonai
Mums nebuvo parodyta, ką tiksliai Martis jaunesnysis mato per savo išmaniuosius akinius filme, ir jų prekinis ženklas „JVC“ šiandien rinkoje užima kur kas mažesnę dalį nei seniau, tačiau kelios kitos didžiosios kompanijos jau varžosi šioje nišoje, ar tai bebūtų „Microsoft Hololens“, ar „Oculus Rift“, ar „Google Glass“.
Tiesa, kalbant apie išmaniuosius prietaisus, trilogija gan smarkiai prašovė neparodžiusi nė vieno išmaniojo telefono. Net ir Martis jaunesnysis vienoje scenoje naudojasi AT&T taksofonu. Itin ironiška tai, kad būtent ši kompanija pirmoji ėmė prekiauti „iPhone“ telefonais. Negalime sakyti, kad filmo kūrėjai neįsivaizdavo skaitmeninio pasaulio – jame matome į „Skype“ panašų vaizdo skambutį – tačiau visa komunikacija čia vyksta per televizorių, o ne rankoje laikomą prietaisą.
Sunku nejausti nusivylimo ir tuo, kad filme matome išmaniuosius laikraščius, bet ne planšetes. Net ir dviem dešimtmečiais anksčiau pasirodžiusi Stanley Kubricko „2001: Kosminė odisėja“ („2001: A Space Odyssey“) jau vaizdavo liečiamą technologiją.
Ateitis be interneto
Žinoma, negalima pernelyg kritikuoti filmo, išleisto prieš daugiau nei 25-erius metus, kai pagalvoji, kad tais metais internetas buvo tik ką išrastas, o Timas Bernersas Lee nesukūrė pirmosios jo naršyklės iki pat ateinančių metų. Galbūt tai gali paaiškinti, kodėl filme matome tiek daug kompaktinių diskų ir į juos panašių „lazerinių diskų“.
Amžiuje prieš elektroninio pašto atsiradimą, galbūt nestebina ir tai, kad filmo futuristai įsivaizdavo, jog mes norėsime naudotis faksu gatvėse. Tiesa, ir tai ne visai paaiškina, kodėl McFly šeimos namuose yra tiek daug fakso mašinų...
Kitos pergalės ir pralaimėjimai
Kompiuteriu valdomos orkaitės vis dar yra palyginti didelė retenybė – nors robotai-virėjai jau egzistuoja, kaip mums parodė vienas startuolis iš San Fransisko. Deja, picos drėkintuvai vis dar yra peperoni mėgėjų svajonė, o asmenukes darantys šaldytuvai lieka ne itin populiarūs.
Tiesa, „Atgal į ateitį“ pataikė vieną taiklų šūvį su kompiuterio valdomomis durų spynomis – Jeilio mokslininkai anksčiau šį mėnesį tapo dar vienais, pristačiusiais tokio tipo produktą. Na, o ortopedinė mašina, laikanti George‘ą McFly aukštyn galva, atrodo lyg būtų sukurta į pačių scenaristų galvas suplūdus per daug kraujo – kol neprisimeni, kad ši dalis į filmą įtraukta tik tam, kad paslėptų, jog veikėją vaidina kitas aktorius nei ankstesnėje dalyje.
