Ankstyvą pirmadienio rytą Sirijos prezidentas Basharas al-Assadas atvėrė savo namų Damasko centre duris grupei iš Amerikos atvykusių reporterių ir apžvalgininkų. Aukštas ir lieknas, pasidabinęs melsvu kostiumu ir pasirišęs kaklaraištį, Assadas kiekvieną mūsų pasitinka su šypsena ir rankos paspaudimu. Jo namai – didžiuliai Osmanų imperijos laikus menantys rūmai – yra saugumo zonoje, už ištisos jūros patikros punktų ir nuo sprogimų apsaugančių sienų. Assadas, pirmą kartą kalbėdamas angliškai nuo pat savo medicinos studijų Anglijoje laikų, nekantrauja pradėti. „Aš būsiu labai atviras ir kalbėsiu apie viską“, - žada jis.
Per penkerius su puse metų nuo to laiko, kai prasidėjo karas Sirijoje, jis virto globaliniu konfliktu, o Assadas yra laikomas vienu nekenčiamiausių lyderių visame pasaulyje. Skaičiuojama, kad dėl šio konflikto net 400 000 sirų neteko savo gyvybių, o apie 11 mln. – kone pusė šalies populiacijos – buvo priversti pasitraukti iš savo namų. Assadas yra vadinamas karo nusikaltėliu, smerkiamas dėl civilių žudymų ir kankinimų. Didžioji dalis Vakarų vyriausybių nutraukė su juo diplomatinius ryšius bei pakartotinai ragina jį atsistatydinti. Nepaisant to, jis ir toliau lieka valdžioje.
Patogiai įsitaisius didelėje marmurinėje konferencijų salėje, aš paklausiu Assado, koks jausmas būti vadinamam karo nusikaltėliu. „Aš nepriimu to asmeniškai – tai tik antraštė, - sako jis. – Ta antraštė skelbia, kad esu blogas prezidentas, blogiukas, žudantis geriečius, kurie yra kovotojai už laisvę, ir taip toliau. Viskas tik juoda arba balta.“ Jis nekalba apie visą eilę dokumentuotų įrodymų, kad jo režimas vykdo barbariškus veiksmus prieš savo piliečius.
Assadas atrodo atsipalaidavęs ir šnekus, jis gestikuliuoja ir netgi juokiasi. Vis dėlto, spaudžiamas dėl karo nusikaltimų klausimo, jis kalbą nukreipia link Vakarų lyderių „dviveidiškumo“.
„Tai ne mes užpuolėme Iraką, neturėdami Jungtinių Tautų leidimo – tai padarė Jungtinės Valstijos ir Britanija su savo sąjungininkais, - sako jis. – Tai ne mes užpuolėme Libiją ir sunaikinome vyriausybę, nesvarbu, ar tai buvo gera vyriausybė, ar bloga. Ne tai svarbiausia. Net jei Libijos vyriausybė būtų pati blogiausia, tai nėra Jungtinių Valstijų, ar bet kurios kitos šalies, užduotis ją pakeisti.“
Assadas išreiškia pasipiktinimą ir tuo, apie ką kartais kalbama ir izoliuotuose Jungtinių Valstijų politiniuose rateliuose – kad dabartinė žiniasklaida kitokiems politikams nesuteikia galimybės būti išklausytiems. Vakarų žiniasklaida, sako jis, publikuoja daugybę istorijų apie jo režimą, tačiau ignoruoja sukilėlių vykdomus nusikaltimus. „Pagrindinė to priežastis gali būti kultūriniai skirtumai bei skirtingi žiniasklaidos naratyvai“, - svarsto jis.
Kitai korespondentei paklausus jo apie neteisėtus taikių protestuotojų kalinimus, Assadas prapliumpa kalbėti apie teisingumo vykdymą. „Visų pirma, tokius terminus būtina naudoti tiksliai – ką turime omenyje sakydama „politiniai kaliniai“?, – klausia jis. – Jūs palaikote teroristus – jie nėra politiniai kaliniai. O jeigu palaikote teroristus, tai palaikote ir žudikus.“
Praėjusiais metais „Amnesty International“ pranešė, jog Assado pajėgos „tūkstančius žmonių kalina be teismo, neretai nežmoniškomis sąlygomis“. Tačiau Assadas tvirtina, kad tokių žmonių labui jis praktiškai nieko negali padaryti. „Mes turime institucijas – mes turime teisminę sistemą, - teigia jis. – Neturiu įgaliojimo nieko spręsti jų atžvilgiu.“
Pasak jo, visi sulaikytieji yra pripažinti nusikaltėliai: „Teroristai yra įsiskverbę į daugelį Sirijos sričių. Daugybė žmonių bendradarbiauja su nusikaltėliais – arba dėl to, kad patys yra nusikaltėliai ir teroristai, arba dėl pinigų. Tačiau įstatymas skelbia, kad jų vieta yra kalėjimuose.“
Sukilėlius palaikančių Vakarų tikslas, anot Assado, yra sunaikinti jo režimą, kadangi jis atsisako paklusti Amerikos reikalavimams. „Jie nori nuversti vyriausybę“, - sako jis. „Mūsų vyriausybė neatitinka Vakarų ar Jungtinių Valstijų kriterijų, - pažymi jis, nepatikslindamas, kokie yra tie kriterijai. – Jie nori pakeisti Siriją, ir mes niekada to neleisime.“
Besibaigiant susitikimui, Assadas paskutinį kartą pabrėžia, kad neketina artimiausiu laiku palikti posto: „Kai esi laivo kapitonas, kilus audrai, nešoki į vandenį, o nukreipi jį atgal į krantą.“
Dexteris Filkinsas, „The New Yorker“
